Spausdinti

A.Rudaitienė: „Svarbiausia – sukurtos sistemos nepalikti dūlėti stalčiuje“

Aurelija Rudaitienė prieš dešimt metų dirbo komandoje, kuri kūrė vieną pirmųjų Lietuvoje aukštojo mokslo vidinės kokybės užtikrinimo sistemų, pritaikytų Tarptautinei teisės ir verslo aukštajai mokyklai (TTVAM). Pastaraisiais metais jai patikėta kartu su kolegomis kurti ir įgyvendinti kokybės sistemą Lietuvos muzikos ir teatro akademijai (LMTA). Su ja kalbamės apie šias skirtingas patirtis ir tai, ar vienas receptas gali tikti visiems.

-          Galite palyginti darbą kuriant vidines kokybės užtikrinimo sistemas skirtingose aukštosiose mokyklose. Ką pastebėjote, ar visoms joms galima pritaikyti tuos pačius metodus ir priemones?

-          Šios patirtys – labai skirtingos. TTVAM gavo kokybės sertifikatą pagal ISO standartą dar 2006 m. Ji ėmėsi tuo rūpintis savo iniciatyva, iš savo lėšų, už ką iki šiol lenkiu galvą prieš kolegijos vadovę. Vėliau, kai aukštosioms mokykloms atsirado galimybė kurti tokias sistemas pasinaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama ir daugelis ėmė tai daryti, TTVAM jau žinojo, kas yra kokybės sistema ir ją reikėjo tik toliau tobulinti. Žmonės jau žinojo, kas tai yra ir kaip tai veikia. Tai reiškia visai kitokį darbą, nei viską daryti nuo pat pirmųjų žingsnių. TTVAM vėliau buvo pritaikyta ir subalansuotų rodiklių sistema, ir vadinamasis verslo tobulumo modelis EFQM. Kaip ten viskas klostosi dabar, pasakyti negaliu, bet bent tuo metu, kai dirbau, tikėjau ten sukurta sistema.

Nesvarbu, kad ir kokioje aukštojoje mokykloje dirbtum, didelę darbo dalį visuomet sudaro žmonių įtikinėjimas. Čia labai svarbu išmanyti žmonių psichologiją. Viena yra aiškinti kokybės sistemos principus žmogui, kuris dėsto teisės ar verslo dalykus, kita, kai prieš tave sėdi meno žmogus ir klausia, kam to reikia. Aukštosios mokyklos struktūra, teisinė bazė lyg ir tos pačios, bet pačios studijos – visai kitokios. Todėl ir žmonės ne geresni ar blogesni vieni už kitus, bet tiesiog labai skirtingi ir dirbti su jais reikia kitaip.

-          Ar galime taikyti verslo principus aukštajai mokyklai? Juk tai – skirtingos institucijos.

-          Priklauso ir nuo pačios aukštosios mokyklos. TTVAM yra privati aukštoji mokykla, taigi – verslas gerąja šio žodžio prasme. Todėl, pavyzdžiui, EFQM principai, be abejo, jai tinka kur kas labiau. Mano nuomone, valstybinei aukštajai mokyklai, kuri iš principo nėra pelno siekianti, EFQM modelis sunkiai pritaikomas ir juo sudėtinga naudotis.

Kai TTVAM diegė ISO standartą ir teko dalyvauti įvairiuose mokymuose, pavyzdžiui, statybininkai stebėdavosi, kam mums to reikia. Sakydavo, mums viskas aišku, mes dalyvaujame įvairiuose viešuosiuose konkursuose ir kokybės sertifikatas padeda juos laimėti. O kam tokie standartai aukštajai mokyklai? Tačiau svarbiausia, ne koks konkretus įrankis pritaikomas, o kad dėl jo sutartų visi žmonės, dirbantys ir besimokantys aukštojoje mokykloje. Tuomet jis gali būti ir visai priešingas ISO ar EFQM, kurie tikrai nėra panacėja. Tačiau kažką pritaikydamas sau, kažko atsisakydamas, kuri savo unikalią kokybės užtikrinimo sistemą.

-          Kaip Jūs suprantate, kas yra aukštojo mokslo kokybė? Kaip ją reikia nustatyti ir vertinti?

-          Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo kokybės filosofijos. Kaip suprantu aš – aukštasis mokslas yra kokybiškas tada, kai besimokydamas ir mokslus baigęs besišypsantis, laimingas žmogus daro tai, kas jam patinka ir tinka. Čia – vienas kertinis akmuo. Tačiau šalia jo turi būti ir kitas – taisyklės, kurių visi turime laikytis, kad ta šypsena nuo veido nedingtų. Todėl niekur negalime pabėgti nuo formaliųjų dalykų. Kaip vaikai, žaisdami kvadratą, žino, ką galima daryti, o ko ne, taip ir įvairūs standartai skirti tam, kad būtų sustyguota aukštųjų mokyklų veikla ir visi žinotų, kokios yra bendros taisyklės. Jie yra kaip paruoštas įrankis, pasakantis, kaip reikia elgtis.

-          Ar galėtumėte pateikti pavyzdžių, kokios taisyklės galioja LMTA?

-          Gerai, kai aukštajai meno mokyklai vadovauja ir meninę veiklą išmanantis bei pats ja užsiimantis, ir stiprių administracinių ir vadybinių gebėjimų turintis žmogus. Jis suvokia, kas yra įkvėpimas, ką reiškia, kai jo nėra, kaip ir kodėl atsiranda kūrybos duobės ir panašiai. Kitas neišvengiamas dalykas yra finansai. Viena vertus, negalima pernelyg užsižaisti savo specifiškumu, bet meno žmonėms formalieji reikalavimai tikrai turėtų būti kiek kitokie nei kitoms aukštosioms mokykloms. Juk jei dirba privati kolegija, ji gali teikti papildomas paslaugas, pavyzdžiui, konsultacijas, ir taip užsidirbti pinigų. Be to, ten dirba verslesni žmonės. Reikalauti verslumo iš meno žmogaus yra tas pats, kas mėginti iš verslininko padaryti baleriną. Todėl kartais sudėtinga kalbėti apie vidinę kokybės sistemą, kai organizacijoje trūksta priemonių elementariausiems poreikiams patenkinti. Kaip įrodo A. Maslow piramidė, žmogų pirmiausia reikia pamaitinti, sukurti jam saugią aplinką, duoti draugų ir tik tada jis pradės galvoti, kaip patenkinti saviraišką, kuri nulems jo gyvenimo kokybę. Akademija kartais nėra nei pavalgiusi, nei atsigėrusi, bet visgi ugdo puikius menininkus, kurie studijuoja pas aukščiausio lygio kūrėjus. Reikia galvoti, kas jiems tinka.  Menininkui pedagogui, profesionaliai ugdančiam jaunus kūrėjus ir atlikėjus, nėra lengva parengti formalizuotą savo dėstomo dalyko aprašą. Net objektyviai tai gali būti beveik misija neįmanoma, bet mes to reikalaujame. Taigi, dar turime rasti būdų, kaip šias taisykles patobulinti, ir turime daug idėjų, kaip tai padaryti.

-          Kuo gali dėstytojai prisidėti prie studijų kokybės gerinimo?

-          Pagrindinis jų indėlis – vykdoma meninė veikla ir sugebėjimas būti pedagogais. Meno studijų vertinimas pirmiausia turėtų būti paremtas tuo, ką yra padarę studentai. Ne tuo, kaip dėstytojas aprašė, formalizavo procesą, tikslus ir rezultatus. Meno žmogus negali geriau aprašyti savo veiklos nei parodo ją savo kūriniais. Todėl idealiu atveju jų kokybės vadovas turėtų būti viešai skelbiamas spektaklio ar koncerto įrašas. Tačiau net ir žinant visus šiuos niuansus sistema vis tiek turi būti, nes kitaip institucija greitai paskęs nereikalingame chaose.

-          Kas jau padaryta LMTA, kuriant vidinę kokybės užtikrinimo sistemą?

-          Pagrindinė geroji žinia yra ta, kad vykdydama šį projektą LMTA sukaupė įvairios patirties – nuo to viskas prasideda. Yra sukurtas kokybės vadovas, rodiklių sistema, kuria reikėtų vadovautis. Du kartus vertinome save pagal EFQM metodiką, pritaikytą LMTA specifikai ir poreikiams. Vyksta studentų, absolventų, darbdavių apklausos, kurių metu surenkama nemažai svarbios informacijos. Svarbu užtikrinti, kad jų rezultatai neliktų tiesiog stalčiuose, o su jais būtų toliau dirbama. Taip pat yra rengiamas veiklos procesų žemėlapis – viskas tam, kad sistema veiktų ir būtų užtikrintas tęstinumas.

 

Sekite mūsų naujienas:

© 2019 Všį Vyriausybės strateginės analizės centras. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Juridinio asmens kodas: 300845435.

A. Goštauto g. 9, II a, LT-01108 Vilnius. Tel. 8 682 50 100, el. p. info@strata.gov.lt

 

Naudojant Vyriausybės strateginės analizės centro paskelbtą informaciją kituose leidiniuose, žiniasklaidos priemonėse, viešuose pristatymuose ir kitais būdais būtina nurodyti Vyriausybės strateginės analizės centrą kaip šaltinį.

Duomenų rinkimo ir tvarkymo tvarką reglamentuojanti privatumo politika.