Spausdinti

Dr. G.Bražiūnas: „Kokybės sistemos sukurti neįmanoma, bet būtina jos nepaliaujamai ieškoti“

Vilniaus kolegija buvo viena pirmųjų aukštųjų mokyklų Lietuvoje, kurioje buvo pradėta kurti aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo sistema. Tačiau jos direktorius dr. Gintautas Bražiūnas atvirai sako, kad ji iki šiol taip ir nebaigta. Jeigu bus padėtas paskutinis taškas, tai reikš, kad aukštoji mokykla nebetobulėja.

Į rėmus aukštojo mokslo neįsprausi

Vilniaus kolegijos direktorius dr. Gintautas Bražiūnas įsitikinęs – nėra tokios aukštosios mokyklos, kuri galėtų teigti turinti išbaigtą aukštojo mokslo kokybės sistemą. Viskas, ką jos gali daryti – nuosekliai tokios sistemos ieškoti. Tik tokiu būdu kokybė gali ne tik išlikti aukšta, bet ir nuolat kilti.

Kai rusų teatro reformatoriaus Vsevolodo Mejerholdo paklausė, ką jis mano apie visuotinai pripažintą Konstantino Stanislavskio aktorių ruošimo sistemą, jis patikslino, kad menas negali turėti jokios sistemos – galima jos tik ieškoti. Dr. Gintautas Bražiūnas teigia, kad visiškai tas pats tinka ir kalbant apie aukštąjį mokslą. „Juk objektas, kurį mes norime įsprausti į rėmus, nuolat vystosi. Jis priklauso nuo to, kokie pas tave ateina studentai, kokie dirba dėstytojai, kokia yra visuomenė, kokios kitos susiklosčiusios sąlygos. Visi šie subjektai nuolat keičiasi, todėl mes turime niekada nesustoti ieškodami kokybės. Jei pasakei, kad viskas, baigėme, dabar galime sustoti – vadinasi, kokybės nėra“, – sako Vilniaus kolegijos direktorius.

Tačiau tam, kad būtų einama teisinga linkme, kartkartėmis reikia stabtelti ir peržiūrėti nueitą kelią. „Tarpinius rezultatus fiksuoja tokios organizacijos kaip MOSTA ar SKVC, ir jie aukštosioms mokykloms yra labai svarbūs. Juk reikia pasitikrinti, kur atėjome, ar dar einame į priekį ir apskritai, kas esame, ką veikiame ir kokią naudą kuriame“, – aiškina dr. Gintautas Bražiūnas. Tam, kad matytum visą vaizdą, reikia tiek atlikti savianalizę ir kruopščiai išnagrinėti savo atvaizdą veidrodyje patiems, tiek sužinoti, kaip visgi jį mato kiti.

Formalūs ir neformalūs instrumentai

Kaip pagrindinius įrankius aukštojo mokslo kokybei vertinti dr. Gintautas Bražiūnas įvardija savianalizę ir išorinį vertinimą – iš jų kyla ir visi kiti. „Pavyzdžiui, aukštajam mokslui vis bandoma pritaikyti ISO sistemą. Ji tinka administravimui, bet netinka studijoms. ISO sistema paremta tuo, kad tu visą laiką imi tą pačią medžiagą ir iš geros medžiagos padarysi gerą gaminį. Bet tu turi užtikrinti, kad ta medžiaga, kuri gaunama, yra tos pačios kokybės, kokia buvo vakar ir ji bus tokia visą laiką. Mes to užtikrinti negalime“, – sako Vilniaus kolegijos direktorius.

Dr. Gintautas Bražiūnas neslepia visuomet atkreipiantis dėmesį į aukštųjų mokyklų reitingus. „Žinoma, reitingai nėra objektyvūs. Bet negaliu peikti Lietuvoje vykstančių reitingų, nes su tokiomis pačiomis problemomis susiduria reitingai visame pasaulyje. Geriausia, kaip galime reaguoti – nedaryti iš jų pasaulio tragedijos. Tačiau visai nekreipti dėmesio negali, nes taip atkreipiamas visuomenės dėmesys į tam tikras tavo darbo sritis. Tarsi kas nors pasakytų ką nors apie tavo rūbą. Gali sakyti, kad man nerūpi, bet vis tiek jausiesi kitaip. Todėl pasirodžius reitingams mes su direktorato nariais visuomet kalbamės, domimės, kodėl taip yra“, – pasakoja Vilniaus kolegijos vadovas.

Dar vienas glaudžiai su savianalize susijęs kokybės vertinimo instrumentas Vilniaus kolegijoje – metinė ataskaita. Ji konstruojama taip, kad ją rengiant būtina atlikti savianalizę, išnagrinėti, kas yra gerai, kur dar galima pasitempti. „Švietimo ir mokslo ministerija kasmet iš aukštųjų mokyklų prašo metinės ataskaitos ir mes ją pateikiame. Bet aš nesutinku, kai ministerija prašo užpildyti jos nustatytą ataskaitos formą. Juk ataskaitose turi vyrauti pozityvūs dalykai, natūralu, kad visi nori pasigirti. Kam ataskaitoje rašyti, kaip man blogai? Juk niekas tavęs neužjaus. Fakultetų atstovų mes prašome ne tik fiksuoti laimėjimus, bet atlikti visapusišką savianalizę“, – atskleidžia dr. Gintautas Bražiūnas. Be to, kiekvienus naujus metus Vilniaus kolegija pradeda vadovo parengtomis vadinamosiomis rugpjūčio tezėmis, kuriose įvertinami svarbiausi praėjusių metų darbai ir išdėstomi ateinančių metų planai.

Vienas griežtesnių kokybės vertinimo instrumentų Vilniaus kolegijoje – dėstytojų atestacija. Kas penkerius metus dėstytojai vertinami jų pačių, studentų, kolegų akimis ir su kai kuriais po šio vertinimo, deja, tenka atsisveikinti.

„Kartelę“ taiko, bet nauda abejoja

Šiuo metu visuomenėje plačiai diskutuojama apie galimybę valstybei sudaryti sutartis su aukštosiomis mokyklomis, kuriomis būtų užtikrintas reikalingų specialistų rengimas. Dr. Gintauto Bražiūno nuomone, tai bus labiau ne instrumentas aukštojo mokslo kokybei gerinti, o administravimo įteisinimas. „Tokios sutartys galėtų būti kokybės užtikrinimo instrumentu, jei jose būtų iškeliami tam tikri kokybiniai reikalavimai. Vėlgi klausimas, kokie jie turėtų būti. Galime įsivesti vadinamąją kartelę, tai yra minimalų balą, kurio neturėdamas stojantysis nebus priimtas į aukštąją mokyklą. Pernai mes buvome vienintelė kolegija, kuri turėjo tokią kartelę, nors dėl to ir praradome kažkiek studentų“, – sako Vilniaus kolegijos direktorius.

Šiais metais dėl pokyčių LAMA BPO sistemoje Vilniaus kolegija minimalaus stojamojo balo netaikė, tačiau jos vadovas nėra tikras, ar šias kliūtis išsprendus bus teisinga vėl sugrįžti prie šios praktikos. „Šiais metais neįsivedėme kartelės ne dėl to, kad nenorėjome, bet tiesiog susiklostė tokia situacija. Tačiau aš negaliu vienareikšmiškai pasakyti, reikia tokios kartelės ar ne. Šimtaprocentinis įsitikinimas, kad įvesta kartelė pagerins kokybę, vėlgi yra saviapgaulė“, – įsitikinęs dr. Gintautas Bražiūnas.

Pasak Vilniaus kolegijos direktoriaus, jo darbo praktikoje buvo daugybė atvejų, kai su prastais balais įstojęs studentas po kurio laiko aukštojoje mokykloje sužibėjo: „Visi puikiai žinome, kad Einšteinas mokyklą vos baigė, na ir kas? Žiūrėdami formaliai mes nebūtume turėję Einšteino. Ir tokių atvejų galime pamatyti daugybę. Tai priklauso nuo žmogaus fiziologijos, nuo socialinės aplinkos, nuo daugybės kitų dalykų. Kai kaip ekspertas vertinau Portugalijos aukštąsias mokyklas, man iš pradžių labai patiko, kad pas juos buvo nustatytas minimalus stojimo balas, o skandinavai suprato tai kaip diskriminaciją, nes ne visiems buvo suteiktas šansas pabandyti.“

Kolegijos tikslas – darbo rinka

Dr. Gintautas Bražiūnas pabrėžia, kad galvodami apie studijų kokybę kolegijos atstovai pirmiausia turi omenyje absolventų sėkmę darbo rinkoje: „Aš niekada nesakau, kad mes rengiame magistrantūros studijoms, nes mes to nedarome. Šis kelias studentams taip pat atviras, bet pagrindinė mūsų misija yra parengti juos darbo rinkai“.

Vilniaus kolegijos direktoriaus nuomone, kolegijos turėtų būti vertinamos pagal du svarbiausius aspektus: įsidarbinimą ir darbdavių nuomonę. „Tačiau šiuos du dalykus reikia atskirti. Įsidarbinimas labai priklauso nuo susiklosčiusių aplinkybių. Atidarė gamyklą – įsidarbinimas didelis, uždarė – jis krenta. Bet aukštoji mokykla dėl to, kad kažkas uždarė gamyklą, nekalta. Per krizę įsidarbinimas buvo labai kritęs, bet tai nereiškia, kad aukštosios mokyklos pradėjo rengti prastesnius specialistus“, – aiškina dr. Gintautas Bražiūnas.

Tuo tarpu darbdavių nuomonė yra ilgalaikio darbo pasekmė, tačiau ją kur kas sudėtingiau pamatuoti. „Mes labai džiaugiamės, kai reitingų žurnalai daro darbdavių apklausas. Jei patys darytume, gautume rezultatą, kokio norėtume, o kai klausia nepriklausomi žmonės, labai džiugu matyti parodytą pasitikėjimą“, – šypsosi Vilniaus kolegijos direktorius. 

 

Sekite mūsų naujienas:

© 2019 Všį Vyriausybės strateginės analizės centras. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Juridinio asmens kodas: 300845435.

A. Goštauto g. 9, II a, LT-01108 Vilnius. Tel. 8 682 50 100, el. p. info@strata.gov.lt

 

Naudojant Vyriausybės strateginės analizės centro paskelbtą informaciją kituose leidiniuose, žiniasklaidos priemonėse, viešuose pristatymuose ir kitais būdais būtina nurodyti Vyriausybės strateginės analizės centrą kaip šaltinį.

Duomenų rinkimo ir tvarkymo tvarką reglamentuojanti privatumo politika.