Spausdinti

Dr. doc. Saulius Vengris: „Žmogus su aukštuoju išsilavinimu – visos visuomenės turtas“

 

Kad galėtume didžiuotis kokybišku aukštuoju mokslu valstybėje, pirmiausia turime turėti aiškią strategiją,  ką norime pasiekti. Tačiau joje neturi būti apsiribojama tik tuo, kaip greitai absolventas randa darbą, kiek uždirba ar kitais finansiniais rodikliais. Juk laisvas, kūrybiškas, kritiškai mąstantis žmogus – taip pat didžiulė visuomenės vertybė. Tuo įsitikinęs dr. doc. Saulius Vengris, strateginės raidos prorektorius Vilniaus dailės akademijoje.

-          Kaip Jūs, kaip dirbantis aukštosios mokyklos administracijoje, vertinate instrumentus, skirtus aukštojo mokslo kokybei užtikrinti? Ar jie veikia taip, kaip turėtų?

-          Kalbėdami apie aukštojo mokslo kokybę turime aiškiai išskirti du dalykus. Viena yra formalioji aukštojo mokslo kokybė, kuriai užtikrinti skirti įvairūs vertinimai, akreditavimai, vidinės ir išorinės kokybės užtikrinimo sistemos, daug kitų formalių priemonių, kurios, žinoma, su kokybe siejasi, bet toli gražu jos šimtu procentu neatspindi. Aukštąją mokyklą akreditavo trejiems ar šešeriems metams – tokie skaičiai mažai ką sako. Mano nuomone, kur kas daugiau reikia kalbėti apie antrą medalio pusę – kokybės kultūrą. Ji sprendžia iš tiesų esminius klausimus.

Pastebiu, kad pastaruoju metu kokybė yra tarsi naujoviškas verslas. Steigiamos įvairios kontoros, aukštosios mokyklos nuolat šaukia esančios už kokybę, įstatymas rašo apie kokybę, bet trūksta esminės detalės – niekas, net aukščiausiu lygiu, nesusitaria, kas yra ta kokybė. Trūksta strateginio požiūrio, nes Švietimo ir mokslo ministerijos veiklos programoje yra tik dokumentai, kaip vertinti studijų programą ir aukštąją mokyklą, tai viskas. Norėčiau, kad būtų daugiau kalbama ne tik apie studijų, bet apie viso aukštojo mokslo kokybę. Juk studijos neatsiejamos nuo kūrybos – meninės arba mokslinės. Kai kalbame apie studijų kokybę, susidaro įspūdis, kad aukštojoje mokykloje yra tik studentai ir nieko daugiau. Lyg ji niekuo nesiskirtų nuo vidurinės mokyklos – tik moksleiviai čia vadinasi studentais, o mokytojai – dėstytojais. Bet juk taip neturi būti. Todėl ir reikia, kad Švietimo ir mokslo ministerija aiškiai suformuluotų kokybės strategiją ir nuo to viskas prasidėtų.

Dabar kiekviena aukštoji mokykla savo kokybę bando įrodyti reitingais arba akreditavimo rezultatais. Visos programos akredituotos labai gerai, vadinasi – mūsų kokybė labai aukšta. Iš tikrųjų visai nebūtinai. Juk kai į aukštąją mokyklą atvažiuoja ekspertai, žinantiems, kaip reikia rašyti savianalizės suvestinę,  nesunku pasirodyti iš pačios geriausios pusės. Kai kurios mokyklos netgi paruošia geriausiai kalbančius atstovus, kurie susitikimuose su ekspertais įtikinamai įrodinėja  kad aukštosios mokyklos kokybė yra labai gera. Todėl čia noriu grįžti prie kokybės kultūros – tik keičiant ją galima realiai pagerinti kokybę. O kultūra auginama ne rašant ataskaitas, kuriant specialius skyrius, o atvirai kalbantis studentams, dėstytojams, administracijai. Tai – pats geriausias instrumentas.

-          Aukštosiose mokyklose veikia vidinės kokybės užtikrinimo sistemos. Kaip jos prisideda prie tikslo gerinti kokybę?

-          Tai vienas iš formalių kokybės užtikrinimo rezultatų. Kad kiekviena aukštoji mokykla turi turėti vidinę kokybės užtikrinimo sistemą, numatyta įstatyme. Todėl ją ir turi. Bet ką tai reiškia? Dažnai tiesiog įsteigiamas turintis užtikrinti kokybę skyrius ar paskiriamas atsakingas žmogus. Kartą vienoje tarptautinėje konferencijoje anglų tyrėjai šmaikštavo, kad tokie skyriai yra grupė žmonių, skirti kovoti su išoriniais ekspertais. Jie pridengia visus, nes dėstytojai tuo metu galvoja ne apie vidinę kokybės sistemą, o apie pedagoginį ir kūrybinį darbą. Taigi svarbiausia, jei tokie skyriai yra, kad jie nebūtų tik formalūs ir neveiktų biurokratiškai. Svarbiausia – atviras, nuoširdus visų studijų kokybe suinteresuotų šalių kalbėjimasis, kurio kol kas labai stinga. Ir, žinoma, kad kalbos neliktų tik kalbomis.

-          Viešojoje erdvėje daug diskutuojama apie galimybę aukštosioms mokykloms sudaryti sutartis su valstybe. Kaip manote, ar tokios sutartys galėtu būti veiksmingu įrankiu kokybei gerinti?

-          Galbūt galėtų būti, bet nagrinėdami šį klausimą susiduriame su tam tikru teisiniu chaosu. Dar 2008 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame pasakyta, kad esminė valstybinių aukštųjų mokyklų autonomijos garantija – toks teisinis reguliavimas, kai valstybės biudžeto įstatyme numatomi ne tik asignavimai aukštajam mokslui, tai yra visoms sritims, bet ir  lėšos kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai. Valstybės biudžeto įstatymas priimamas gruodį, kai dar niekas nežino, kiek studentų konkrečioje aukštojoje mokykloje bus priimta rugsėjį ir kiek bus skirta finansavimo jų studijoms, nes šis finansavimas skirstomas „krepšelio” principu. Taip nuo 2009 m. iki šiol nevykdomas Konstitucinio Teismo nutarimas. Nors Vyriausybės programos 194 punktas deklaruoja, kad bus atsisakyta vien tik laisvosios rinkos principais grindžiamos studijų krepšelio metodikos, tačiau šios Vyriausybės kadencijai artėjant prie pabaigos jokių pokyčių šia kryptimi vis dar nematyti. Iš anksto nežinant aukštosios mokyklos finansinių galimybių sudaryti ilgalaikes  prasmingas mokyklos sutartis su Vyriausybe neįmanoma. Beje, sutartys nėra vien diskusijų viešojoje erdvėje reikalas. Toks tikslas  nustatytas Vyriausybės programos 195 punkte, deja, taip pat nebandomas įgyvendinti.

Apie sutartis dar 1995 m. rašė šviesaus atminimo Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis. Jis kalbėjo, kad Vyriausybė ir aukštosios mokyklos turėtų sudaryti sutartis vienam studijų etapui, taigi ketveriems ar penkeriems metams, kuriose būtų numatyti abipusiai įsipareigojimai: kiek mokykla paruoš mokslo ar meno specialistų, kokius tyrimus vykdys  ir kiek valstybė tam skirs finansavimo. Visas šis procesas organizuojamas derybų keliu. Žinoma, kad tokios sutartys ribotos. Valstybė skiria ribotą  finansavimą, todėl ir parengtų absolventų, ir atliktų meninių ar mokslinių tyrimų skaičius bus ribotas. Jeigu rektorius yra strategas, kuris iš tikrųjų gerai apskaičiuoja, ką gali padaryti ir kiek tam reikėtų pinigų, jis turėtų galimybę pagrįsti savo finansinius poreikius ir susitarti dėl sutarties sąlygų.  Aukštųjų mokyklų konkurencija turėtų vykti strateginėje plotmėje, vadovaujantis Vyriausybės mokslo ir studijų strategija, kurią Vyriausybė įsipareigojo parengti savo programos 193 punkte. Tačiau čia vėl susiduriame su problema: valstybinės mokslo ir studijų strategijos iki šiol nėra. Todėl turime tokį rezultatą, kai moksleiviai, jų tėvai be jokių sutarčių sprendžia, kuriai mokyklai kiek atiteks pinigų.

Tačiau pasaulyje matome teigiamų tokių sutarčių pavyzdžių. Olandijoje ministerija parengia strategiją ir paskelbia: turime tiek pinigų, ateikite su savo pasiūlymais ir žiūrėsime, kaip galime šią strategiją įgyvendinti. Dailininkams reikia tiek, matematikams – tiek, fizikams – tiek ir taip toliau. Derėdamiesi galime pasiekti numatytą tikslą. Bet kai šito nėra, viskas veikia kaip pakliuvo, laisvosios rinkos principu. Toks veiklos būdas leidžia egzistuoti, bet konkuruoti sudėtinga. Todėl geriausieji išvažiuoja.

-          Kitas vis pasigirstantis pasiūlymas – įvesti privalomą pereinamąjį balą norintiems įstoti į aukštąsias mokyklas. Kaip Jūs tai vertinate?

-          Galbūt ši idėja ir gera, bet tai nėra strateginis sprendimas. Jei aukštoji mokykla laikosi nuomonės, kad valstybės biudžeto finansavimas yra abejotinas dalykas, todėl jiems geriau rinkti pinigus iš studentų, tada jai šitas klausimas neaktualus. Tada ji gali ginčytis, kad pereinamasis balas prieštarauja Konstitucijai, kad visi, kurie turite ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, stokite į aukštąsias mokyklas ir būsite priimti, jei tik turite pinigų susimokėti. Todėl vieni stoja pagal sugebėjimus, kiti – pagal turimų pinigų kiekį. Ir žmonės nesimoko. Todėl šia prasme minimalus balas būtų šiokia tokia paskata vaikams mokytis vidurinėje mokykloje. Kai kurios aukštosios mokyklos taiko tokį balą, kitos, kurios nori išgyventi bet kokia kaina, to nedaro, ir automatiškai kokybė blogėja. Juk kokybė priklauso ir nuo žmonių, kurie ateina studijuoti, pasirengimo. Jei jis menkas, dėstytojai faktiškai užpildo spragas, kurias paliko vidurinė mokykla. O studentas, kaip užsakovas, moka pinigus ir reikalauja, darykite iš manęs menininką, ar mokslininką.

Grįžtant prie minties, kad studijų kokybė priklauso nuo to, kokie žmonės ateina studijuoti, mums kliūva ir nevykdomas Vyriausybės programos 207 punktas, pagal kurį priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarka turi sudaryti palankias sąlygas talentingiems, gabiems jaunuoliams įstoti į specialaus pasirengimo reikalaujančias meno, sporto, muzikos krypčių studijas. Kadangi priėmimo tvarka ir į šių krypčių studijas vykdoma per bendrojo priėmimo sistemą, visiškai neatsižvelgiant į šias studijas teikiančių mokyklų specifiką, tai  Vilniaus dailės akademija, aukščiausius reikalavimus kelianti meno srities aukštoji mokykla,  negali atsirinkti savo gabiausių studentų.

-          Kalbate apie tai, kad valstybės mastu nėra išgryninta, kas yra aukštojo mokslo kokybė. O kaip ją supranta Vilniaus dailės akademija? Kas rodo aukštą kokybę – darbus turintys absolventai, pasaulinis pripažinimas?

-          Sudėtingas klausimas. Dailės akademija rengia daug architektų, dizainerių, daug įvairių kitų studijų krypčių žmonių, kur įsidarbinimas nereiškia, kad žmogus ateis kažkur prašyti darbo. Didelė dalis mūsų absolventų dirba savarankiškai. Tarybiniais laikais žodžiai „laisvasis menininkas” buvo kone keiksmažodis, vien žodis „laisvasis” buvo blogai. Dabar, jei žmogus turi savo architektūros dirbtuvę ar dizaino studiją, jis pats susikuria darbo vietą. Be to, jei žmogus labiau nori būti kūrėju nei darbininku, jis taip pat yra naudingas visuomenei, nors tiesiogiai ir negali sakyti, kad jis turi darbą. Apskritai žmogus su aukštuoju išsilavinimu yra turtas ne tik jam pačiam, bet ir visai visuomenei. Jis gali daugiau padaryti, giliau suprasti, gali kritiškai vertinti, kas vyksta aplinkui. Kuo daugiau tokių žmonių, tuo mums visiems geriau.

Taigi VDA kokybę lemia daugybė veiksnių. Dar vienas iš jų – absolventų požiūris. Žmonės, pabaigę studijas VDA, ją aukština, jei tampa garsiais, Lietuvoje ar pasaulyje žinomais menininkais, jie jaučiasi svarbūs, gauna premijas. Tai įrodo, kad jie yra kūrėjai. Kitas dalykas, kad tai yra ne tik valstybės reikalas. Juk žmogaus saviraiška, jo kūrybiškumo išlaisvinimas yra didelė vertybė ir jam pačiam, ir visiems kitiems, kurie gyvena aplinkui. Vien šia prasme VDA yra labai svarbu, kaip ji parengia žmones.

 

Sekite mūsų naujienas:

© 2019 Všį Vyriausybės strateginės analizės centras. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Juridinio asmens kodas: 300845435.

A. Goštauto g. 9, II a, LT-01108 Vilnius. Tel. 8 682 50 100, el. p. info@strata.gov.lt

 

Naudojant Vyriausybės strateginės analizės centro paskelbtą informaciją kituose leidiniuose, žiniasklaidos priemonėse, viešuose pristatymuose ir kitais būdais būtina nurodyti Vyriausybės strateginės analizės centrą kaip šaltinį.

Duomenų rinkimo ir tvarkymo tvarką reglamentuojanti privatumo politika.