Spausdinti

Prof. Benediktas Juodka: „Universiteto misija yra kaupti, skleisti ir kurti žinias“

Seimo narys, buvęs Vilniaus universiteto rektorius profesorius Benediktas Juodka į bendrą dėlionę deda dalis, iš kurių susideda kokybiškas aukštasis mokslas. Jei norime Lietuvoje tokį turėti, turime užtikrinti, kad kiekviena iš jų būtų tinkamai pasirūpinta.

-          Yra daugybė nuomonių apie aukštojo mokslo kokybę. Kaip ją suprantate Jūs? Kokius rezultatus turime gauti, kad Lietuvos aukštąjį mokslą galėtume vadinti kokybišku?

Pirmiausia, mums reikėtų nepamiršti, kad turime binarinę aukštojo mokslo sistemą — kitaip sakant, turime dviejų tipų aukštąsias mokyklas: universitetus ir kolegijas. Tad kalbant apie aukštąjį mokslą reikia atskirti šių dviejų tipų aukštųjų mokyklų misijas ir aiškiai suformuluoti, ko turi siekti universitetai ir ko – kolegijos. Lietuvoje kartais susiduriame su problema, kai visi tėvai nori, kad jų vaikai mokytųsi universitetuose, laiko tai prestižu. Jei kaimynų vaikas mokosi universitete, kodėl gi mano „tik“ kolegijoje? Tačiau reikia suprasti, kad išsilavinusiais tampama tiek universitetuose, tiek kolegijose. O kuo daugiau valstybėje išsilavinusių žmonių, tuo ji civilizuotesnė. Todėl išsilavinimas visada yra vertybė.

Kita primiršta grandis yra profesinis mokymas. Šiandien ji ypač svarbi. Aš, kaip biochemikas, esu giliai įsitikinęs, kad pagal savo gabumus ne kiekvienas baigęs vidurinę mokyklą ar gimnaziją gali studijuoti universitete. Tuo labiau kad į juos patenka net tokie, kurie nelaikė nė vieno valstybinio egzamino. Liaudiškai tariant, ne visiems Dievas vienodai davė. Tuo labiau kad profesinės mokyklos gali būti puikus pasirinkimas. Šiandien turėti gerą amatą, būti geru staliumi, geru elektriku, automobilių mechaniku ar santechniku yra ne mažesnis prestižas nei būti geru fiziku, chemiku, ekonomistu ar gydytoju. Tokių žmonių trūksta.

Kalbant konkrečiai apie universitetus, pats pavadinimas sako, kad juose žmonės turi gauti universalų išsilavinimą. Tai yra ne murkdytis siauroje srityje, o mokėti kūrybiškai, kritiškai, inovatyviai mąstyti. Ypač magistrantūros studentai, kurie turi potencialo būsimai mokslinei veiklai. Darbdaviai kartais sako, kaip jūs universitetuose išleidžiate absolventus, kurie ateina pas mus ir nežino, ką daryti prie staklių. Bet jų ir nėra toks tikslas. Tuos, kurie dirbs prie staklių, turi ruošti profesinės mokyklos ir kolegijos. Universiteto misija yra kitokia.

-          Kas lemia aukštojo mokslo kokybę, iš ko ji susideda?

 -          Daugybė skirtingų veiksnių: studentai, dėstytojai, aukštųjų mokyklų infrastruktūra, konkurencija, finansavimas ir t. t. Pradėkime nuo studentų motyvacijos, ar jie tikrai nori mokytis? Galbūt jie stoja į ekonomikos studijas, nes pavyksta ten įstoti ir jiems visai nerūpi, kas bus toliau. Pagal dabar pas mus veikiančią bendrojo priėmimo sistemą, būsimas studentas gali rašyti, pavyzdžiui, pirmu numeriu biochemiją, antru – teisę, trečiu – vadybą, arba atvirkščiai. Ir taip iki 12 pageidavimų. Ar gali žmogus, kuris svajojo apie teisę, bet įstojo į chemiją, tapti geru chemiku?

Su tuo susijęs antras aukštojo mokslo kokybei labai svarbus veiksnys – konkurencija. Geriausi universitetai susirenka tuos studentus, kurie nurodo jų studijų programas pirmu arba antru numeriais. VU apie 80 procentų studentų studijuoja valstybės finansuojamose vietose. Net tie 20 procentų studentų, kurie už studijas moka patys, turi turėti gerus egzaminų įvertinimus. Gali mokėti nors milijoną, bet nebus priimtas, jei neatitiks tam tikro nustatyto lygio. VU nepardavinėja diplomų. Kai kurie universitetai elgiasi kitaip ir kokybė dėl to nukenčia.

Universitetuose taip pat svarbūs žmogiškieji resursai, kas dėsto jauniems, protingiems žmonėms. Jei universitete nėra aukšto lygio mokslininkų ir pedagogų, gabūs studentai greitai supras, kad jiems čia nėra ką veikti. Aš įsitikinęs, kad universitetui svarbiausia turi būti mokslinė veikla. Universiteto misija yra kaupti, skleisti ir kurti žinias. Tai daryti gali tik protingi žmonės. Tačiau ar mūsų sistema pakankamai patraukli, kad pritrauktume mokslo korifėjų? Protingiems žmonėms irgi reikia išgyventi, išlaikyti šeimas, tačiau atlyginimus universitete jauni dėstytojai gauna tokius, kad bankas jiems net paskolos neduotų. Reikia galvoti, kaip šį klausimą išspręsti.

Universitetas negali kurti kokybiško aukštojo mokslo be tinkamos infrastruktūros. Negalima nagrinėti ląstelės paslapčių su šaldytuvu „Snaigė“. Turi būti infrastruktūra, kuri labai brangiai kainuoja, ypač biomedicinos ar fiziniuose moksluose. Studentai aukštojoje mokykloje turi dirbti su tokiais prietaisais, su kuriais vėliau galėtų dirbti mokslo institute. Dabar „Saulėtekio“ slėnyje artėja prie pabaigos fizinių technologinių mokslų centras. Įranga ten prilygs bet kuriam kitam Europoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taip pat statomas gyvybės mokslų centras. Prieš keletą dienų KTU atidarė puikų studijų, mokslo ir inovacijų centrą. Tokie pokyčiai džiugina, nes galėsime studentams, mokslininkams ir verslininkams pasiūlyti dirbti su aukščiausio lygio technologijomis.

Ar svarbios aukštojo mokslo kokybei aprūpintos bibliotekos? Nors sako, kad šiandien viską galima rasti internete, aš vis tiek esu įsitikinęs, kad net ir naudodamasis visomis naujomis technologijų galimybėmis, žmogus turi skaityti ir knygą. Jei nori paruošti kūrybišką, mąstantį žmogų, turi to neužmiršti.

Kita mūsų silpna grandis – bendrabučiai. Gyvenimo sąlygos taip pat yra kokybės rodiklis. Dabartiniai bendrabučiai – sovietinių laikų reliktas, tad jie kokybės neprideda. Universitete  svarbus ir kultūrinis gyvenimas – visgi jame ruošiami kūrybiški žmonės, potencialūs inteligentai. Reikia galvoti ir apie sporto bazes, jų daugelyje universitetų  trūksta.

Nė vienas iš šių mano paminėtų veiksnių negali būti realizuotas be pinigų. Norint reikalauti kokybės, reikia į ją investuoti. Universitetai savo ruožtu turi prisiminti, kad tai, kaip jie naudoja valstybės pinigus, turi būti nuolat kontroliuojama. Autonomija negali būti be atsakomybės ir atskaitomybės.

-          Dabar kalbant apie aukštojo mokslo kokybės užtikrinimą nuolat akcentuojamas grįžtamasis ryšys: kaip kiti sistemos dalyviai vertina kokybę. Ar į studentų ir visuomenės norus visada buvo atsižvelgiama?

 -          Grįžtamasis ryšys turi būti. Tik nereikia visko suabsoliutinti. Verslininkai apklausose kartais skundžiasi aukštojo mokslo kokybe, tačiau paklauskite, kiek jų patys sutiktų į ją investuoti? Žinoma, universitetai tarnauja visuomenei ir turi atsižvelgti į jos nuomonę, bet kalbėti visuomet lengviau nei patiems ką nors pakeisti. Kai kurios didesnės įmonės tai jau supranta ir bendradarbiavimas pradeda veikti.

Studentų nuomonė taip pat be galo svarbi. VU po kiekvieno semestro atlieka apklausas apie kiekvieną dėstytoją. Man, kaip dėstytojui, buvo labai svarbu žinoti, ką aš darau gerai, kur galiu pasitaisyti. Ir nereikia bijoti kritinių pastabų. Į auditoriją eidavau kaip aktorius į sceną, kiekvieną kartą jaudinausi ir norėjau žinoti, ar mano „vaidyba“ patiko auditorijai. Jei nebus studentų, nebus ir universitetų, tad nesuprantu tokių dėstytojų, kurie arogantiški ir nesistengia. Esu giliai įsitikinęs, kad nuo dėstytojų profesionalumo, požiūrio į studentus, mokslinio fanatizmo didele dalimi priklauso ir studijų kokybė aukštosiose mokyklose.

Sekite mūsų naujienas:

© 2019 Všį Vyriausybės strateginės analizės centras. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Juridinio asmens kodas: 300845435.

A. Goštauto g. 9, II a, LT-01108 Vilnius. Tel. 8 682 50 100, el. p. info@strata.gov.lt

 

Naudojant Vyriausybės strateginės analizės centro paskelbtą informaciją kituose leidiniuose, žiniasklaidos priemonėse, viešuose pristatymuose ir kitais būdais būtina nurodyti Vyriausybės strateginės analizės centrą kaip šaltinį.

Duomenų rinkimo ir tvarkymo tvarką reglamentuojanti privatumo politika.