Didžiosios krizės, tokios kaip karai, virusų plitimas, didieji finansiniai nuopuoliai dažnai atveria galimybes padaryti sprendimus, kurie anksčiau buvo neįmanomi arba kurių aktualumas nebuvo toks akivaizdus. Kas tapo akivaizdu dabartinės pandemijos metu bei kokiomis galimybėmis Lietuva gali pasinaudoti, klausiame Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) direktoriaus Gintauto Mežečio. IVPK dalyvauja įgyvendinant valstybės informacinių ir ryšių technologijų (IRT) kūrimo Lietuvoje politiką.

– Pandemija tapo tarsi eksperimentu, leidusiu ne tik teoriškai, bet ir praktiškai įvertinti mūsų pasirengimą skaitmeninei transformacijai. Kokią viešojo sektoriaus būklę parodė dabartinė situacija – ar sklandžiai pavyko persikelti į virtualią erdvę?

– Vienoms organizacijoms sunkumų persiorientuoti prie darbo per nuotolį nekilo – šios iš anksčiau turėjo visas reikalingas priemones darbui iš bet kur. Mūsų organizacija į nuotolinį darbą persiorientavo per vieną dieną ir iki šiol sėkmingai taip dirba.

Visgi kitoms organizacijoms taip lengva nebuvo. Netrukus po karantino įvedimo sulaukėme kreipimosi iš ministerijų (Teisingumo, Kultūros, Švietimo, mokslo ir sporto) dėl nuotolinės komunikacijos priemonių. Reaguojant į tai, naujai įsteigtas IVPK Valstybės IT paslaugų departamentas per savaitę ministerijose įdiegė platformą „Microsoft Teams“ bei prijungė prie jos virš 500 ministerijų darbuotojų. Išgirdusios apie tai ministerijoms pavaldžios įstaigos taip pat išreiškė tokį poreikį. Taigi toliau eilėje – 1000 kitų naujų naudotojų.

– Tai, ką minite, kad poreikis skaitmenizuotis daliai viešojo sektoriaus atsiranda tik dabar, aplinkybėms privertus, o anksčiau to poreikio tarytum stigo, parodo ir „Infobalt“ drauge su verslumo skatinimo agentūra „Versli Lietuva“ parengta kasmetinė Lietuvos skaitmeninės ekonomikos apžvalga. Apžvelgiant sektorius pagal skaitmenizacijos lygį viešasis sektorius atsiduria apačioje. Kuo tai aiškintumėte – kur slypi pagrindinės priežastys ir kokius praradimus tai reiškia?

– Vidutinis valstybės tarnautojo amžius – 47 metai. Kas tris metus šis vidurkis pasislenka dar per vienerius metus senyn. Vadinasi, vidutiniškai valstybės tarnautojai kompiuteriais pradėjo naudotis būdami trisdešimt kelių metų. Dabar įsivaizduokime, kad mums, suaugusiems, štai atneša su dirbtiniu intelektu dirbančias sistemas. Kiekgi mes išmoksime jomis naudotis? Išmoksime tiek, kiek tai yra reikalinga kasdienėje veikloje, bet ne daugiau. Tai yra paprasčiausiai mums svetima kalba. Taigi nieko keisto, kad kai su daiktais susipažįsti ne nuo ankstyvo amžiaus, yra tam tikras barjeras, sunku suvokti jų taikymo būdus.

Tai, kad mano ligoninės inventoriaus žurnale parašyta, kad turiu 30 medicininių kaukių, nereiškia, kad Vyriausybė staiga sužino, kad toje ligoninėje jų yra būtent tiek. Bet jeigu tai būtų įrašyta kompiuterinėje sistemoje ir per IRT perduodama centrinei duomenų surinkimo sistemai, centras žinotų, kiek realiai jų yra, kaip skaičius kinta. Turėtume ne trijų dienų senumo, o realaus laiko statistiką.

Visa tai – techniniai klausimai, kurie gali būti išspręsti. Sprendimų priėmėjai paprasčiausiai nemato technologinių galimybių. Pokytis „iš apačios“ padaromas daug sunkiau nei „iš viršaus“. Kai „viršus“ supras, kodėl to reikia, bus paprasčiau. Tam reikia idėjų ir sprendimų pardavimo valstybinio sektoriaus viduje.

Verslas labiau pažengęs negu valstybė. Palyginkime kad ir dokumentus. Valstybėje skaitmeninių dokumentų (suprantamų kompiuteriams) mes turime 12–13 proc. Elektroninių dokumentų (pdf, paveiksliukai) – apie 18 proc. Visa kita – popierius. Dabar visa popierinė valstybė sustojo.

Tiesa, galime pasidžiaugti, kad šiuo metu turime elektronines paslaugas ir jos toliau veikia. Bet ar elektroninėje sistemoje paspaudę mygtuką susimąstome, kas įvyksta už to mygtuko paspaudimo? Labai dažnai ten stovi žmogus. Paspaudžiate mygtuką, ir nežinomas valstybės tarnautojas gauna užklausą. Pagal šią užklausą jis surenka informaciją, sukuria naują dokumentą, nuskenuoja jį ir įkelia atgal į sistemą. Atrodytų, viskas gerai – aš, kaip pilietis, paslaugą (pdf) gavau. Ir netgi niekur neišėjęs. Tačiau ar taip yra efektyvu? Galėtų būti taip: paspaudi mygtuką, įsijungia robotukas, kuris sulaksto per duombazes, surenka tau reikalingus duomenis, patikrina. Tarnautojui belieka galutinai patvirtinti. Paslauga įvyksta per 5 minutes arba – galbūt netgi automatiškai.

Kitas pavyzdys, kur stinga daugiau politinio dėmesio, – atvirų duomenų iniciatyva. Sausio mėnesį paleidome atvirų duomenų portalą data.gov.lt, kur publikuojami atvirų duomenų rinkiniai. Taigi atvėrimo procesas tarsi vyksta, daug kas supranta, kad to reikia. Tačiau kyla daug klausimų. Ką reikėtų atverti? Atveriam viską ir rinka pati atsirinks? Ar atveriam tai, ko reikia rinkai? Atvėrimo procesas – kas jį vykdo? Pačios institucijos? Kokia paskata joms atsiverti? Kaip mažinama baimė atsiverti? Manau, nepakankamai gilinamasi, ką visa tai reiškia, kokias baimes tai sukelia ir kaip tai galime valdyti.

– Pandemijos ateina ir praeina. O kaip manote, kas išliks – ar pasikeis sprendimų priėmėjų dėmesys skaitmenizacijos plėtros temoms ir jos lengviau skverbsis į politinę darbotvarkę?

– Visa ta yra komunikacijos klausimas. Kaip sudėtingas koncepcijas iškomunikuoti paprastai? Tam, kad įdiegtume sprendimų priėmėjams pakankamą supratimą, sudėtingą žinutę reikia suformuoti taip paprastai, tarsi aiškinant eiliniam vartotojui. Neužtenka pasakymo, kad technologijos duos vienokį ar kitokį rezultatą. Na ir kas iš to rezultato – niekam neįdomu. Šnekėti reikia apie vertę, naudą, kurią atneš rezultatas.

Tinkamai iškomunikavus naudą ir vertę, galbūt atsiras didesnis dėmesys IT, kaip įrankiui. Prieš 50 metų, valdant informacijos srautą, pakakdavo knygų, žurnalų. Tačiau dabar, kai turime milžiniškus informacijos kiekius, IT nebėra kaip tas kartais pasiimamas įrankis, tik kai reikia įkalti vinį. Tai tampa kasdieninio vartojimo įrankiu, kuris visada čia pat, kišenėje. Apie IT reikia mąstyti tiek kartų per dieną, kiek kartų pasižiūrime į telefoną.

Tačiau plaukti į naujus vandenis yra baisu. Tai, ko nežinai, atrodo rizikinga. Tada instinktyviai vengi rizikos, net nebandai suprasti. Šiuo metu institucijos, užuot pasimokiusios suvaldyti riziką ir dariusios pokytį, labai dažnai renkasi nieko nedaryti.

Susiklosčiusi pandemijos situacija neabejotinai požiūrį keičia. Geras pavyzdys, kaip galima sėkmingai ir greitai veikti, yra internetinis portalas koronastop.lrv.lt, kuriame talpinama iš įvairių institucijų surinkta informacija, susijusi su koronaviruso tematika. Taip vartotojui daug paprasčiau: ateini ir susirandi viską vienoje vietoje. Po savaitės įdiegėme ir pokalbių robotą (angl. chatbot), kuris padeda nepasimesti portale ir greičiau susirasti dominančią informaciją. Pokalbių robotas pasikalba su keliais šimtais žmonių per dieną. Kiekvienas pokalbis suteikia duomenų – pagal tai, kokius klausimus žmonės užduoda dažniausiai, žinome, kokius atsakymus reikia paruošti. Pereiname į naują IT naudojimo lygį.

– Kokios ateities kryptys – kokius, jūsų manymu, valstybė turėtų atlikti žingsnius, siekdama skaitmenizuotis?

– Mokymas, mokymas ir dar kartą mokymas. Tik taip sukursime poreikį skaitmenizuotam procesui. Nesant vartojimo poreikiui, galime bandyti kiek norime – nieko nepakeisime.

Kalbant apie patį skaitmenizavimo procesą, pirmiausia reikėtų viską, ką turime – duomenis, informacines sistemas, visas sąsajas – suinventorizuoti. Tuomet reikėtų apsispręsti ir įsivardyti, kurie duomenys mums, kaip valstybei, yra svarbiausi, pagrindiniai. Tai iš dalies jau padaryta registrų įstatymuose, informacinių sistemų nuostatuose. Tada reikėtų apsibrėžti, kokia metaduomenų kalba tuos duomenis apsirašome. Tuomet sektų konsolidavimo procesas, kuris jau dabar yra daromas. Nereikia duomenų ir juos apdorojančių informacinių sistemų išmėtyti per šimtą serverinių. Valstybė planuoja juos laikyti keliuose šiuolaikiškuose duomenų centruose, kuriuose užtikrinami aukšti patikimumo ir saugumo reikalavimai. Galiausiai, turint tvarkingai aprašytus ir nuolat tvarkomus duomenis, galime pradėti juos automatizuoti.

Valstybė taps duomenų gamintoja. Kaip platforma, kurioje talpinama visa naujausia informacija, reikalinga analitika pagrįstiems sprendimams priimti.

Techniniai sprendimai, kaip tai įgyvendinti, yra. Dalis verslo juos jau naudoja. Kai kurie iš tokių žingsnių yra imlūs laikui, reikalauja sugebėjimų. Tačiau skaitmeninė transformacija neišvengiama. Tėra laiko klausimas, kada ji įvyks. Nieko nedarant skaitmeninėje Lietuvoje gyvensime po 20 metų. Pasistengus – po 10 metų. Labai pasistengus – žiūrėk, ir po 5 metų.

Neabejoju, kad procesą paspartins jaunesnioji visuomenės dalis – tie, kurie nuo mažens su telefonais rankose. Jie jau naudojasi visiškai kitu skaitmenizavimo lygiu. Jie nesupranta, kodėl turi kažką spausdinti ar kodėl paspaudę mygtuką turi laukti. Jie nebenaudoja elektroninio pašto. Nesgi kam rašyti kelias pastraipas, jei galiu nusiųsti kelis žodžius ir pridėti emocijos paveiksliuką? Komunikaciją jie supaprastina iki paprasčiausio informacijos perdavimo. Drauge jie gerokai labiau išnaudoja socialinius tinklus informacijai susirasti, rekomendacijoms jiems rūpimais klausimais gauti. Reikėtų dažniau pasižiūrėti, kaip internetu naudojasi ateities karta.

– Pabaigai – kokia, jūsų nuomone, yra pati svarbiausia karantino laikotarpiu išryškėjusi tendencija ar reiškinys?

– Karantino metu informacinės technologijos staiga tapo reikalingos kaip vanduo ar elektra. Taigi tikiuosi, įsisąmoniname, kad internetas yra reikalingas kaip bet kuri bendroji paslauga, kuri privalo būti suteikta kiekvienam.

Norisi tikėti, kad sprendimų priėmėjai dabar jau supras IT, kaip įrankio, naudą ir vertę. Verslas pamatys, kad nuotolinis darbas nėra jau toks baisus; kad darbuotojai neprivalo sėdėti biure nuo 8 iki 17 val.; kad produktyvumas gali būti ne mažesnis, negu sėdint darbo vietoje. Darbuotojai supras, kad galbūt visai smagu dirbti per nuotolį. Drauge ir kuro nedegini, taigi esi žalesnis; ir geriau išsimiegi, taigi esi žvalesnis, galbūt ir produktyvesnis.

Neabejoju, šitas pokytis gali būti liekamasis – galbūt netgi leis atsirasti naujiems darbo, mokymosi, kitų gyvenimo sričių organizavimo būdams. Tačiau visa tai neateina be sprendimų.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.