Laboratorijų, kuriose ieškoma naujų viešosios politikos idėjų ir kuriose tikrinama, ar šios idėjos pajėgios atnešti siekiamą naudą, atsiranda ir Lietuvoje. Tai tokios laboratorijos, kaip „Policy LAB“ ar „GovTech“. Tiesa, jos žengia dar tik pirmuosius žingsnius, bet kartu atneša ir naują mąstymą, kaip turi būti priimami sprendimai.

Plačiau apie naują grandį – idėjų laboratoriją – sprendimų priėmimo procese pasakoja Švedijoje įsteigtos organizacijos „Reach for Change“ skyriaus Lietuvoje vadovė Jurgita Ribinskaitė-Glatzer.

– „Reach for Change“ – kokia tai organizacija? Kuo užsiimate?

– Jau 10 metų padedame socialiniams verslininkams, turintiems idėjų, kaip pakeisti pasaulį vaikams. „Reach for Change“ organizacija investuoja į ankstyvos stadijos socialinius verslininkus, taigi veikia ir kaip platforma, laboratorija, suteikianti saugią erdvę eksperimentavimui.

Manome, kad socialinėje, ypač vaiko ugdymo, srityje yra daug sprendimų, kurie nebeveikia. Stebime, kad institucijos ir verslo pasaulis, supantis vaiką, juda skirtingais greičiais. Inovacijos yra tiesiog būtinos, jeigu norime išsaugoti žmogiškumą. Siekdami tai spręsti, ieškome drąsių, protingų, ambicingų lyderių, turinčių idėjų, kaip padėti vaikams atskleisti savo potencialą nepriklausomai nuo aplinkybių.

Atrinktus socialinius inovatorius įtraukiame į akseleravimo ir inkubavimo programas, per kurias dizaino mąstysenos ir pokyčių teorijos principais padedame išsigryninti idėjas, patikrinti, ar jos veikia. Puiku, kai patikrintos idėjos (jau veikiantys sprendimai) pasiekia viešuosius pirkimus ar sulaukia investicijų iš kitų investicinių fondų. Tada jos gali būti pritaikomos šalies mastu ar net plačiau. Taip yra pigiau ir efektyviau, negu finansuoti nepatvirtintas idėjas.

– Pasidalinkite, kaip apskritai suvokiate inovaciją ir kodėl, priimant sprendimus, prasminga taikyti nestandartinius metodus.

– Mano supratimu, inovacija – tai kitoks sprendimas jau egzistuojančiai problemai. Galvojant apie bet kokią inovaciją, pabrėžtinas jos santykis su problemos šaknimis. Socialinei inovacijai ypač reikalingas išsamus konteksto suvokimas ir naujas požiūris. Tam yra pasitelkiami nestandartiniai metodai – kad ir minėta dizaino mąstysena.

Taigi mūsų programų dalyviai ypač daug laiko skiria problematikai. Štai matome skaičius, kad Lietuvos provincijos jaunimui trūksta neformalaus ugdymo – per mažai jaunimo eina į muzikos, kitus kūrybinius būrelius. Iškart galvojama, kad tikriausiai pakaktų į tokias vietoves kartą per savaitę atvežti Vilniaus menininkus, ir viskas susitvarkytų. Atrodytų, puiki idėja. Tačiau, betyrinėjant priežastis, paaiškėjo, kad krepšelis, skirtas neformaliam ugdymui, net neišnaudojamas. Vadinasi, problema ne piniguose – pakanka vietinių muzikos, dailės, kitų menų mokyklų. Pasirodo, vaikų iš aplinkinių kaimų paskutinis autobusas išvažiuoja iškart po pamokų. Taigi problema išlieka ta pati, bet reikalingas visai kitoks sprendimas – nereikia vežti iš Vilniaus menininkų, o elementariausiai sutvarkyti logistiką.

Inovacija savaime, manau, nėra vertinga. Inovacija turi būti naujas sprendimas senai problemai. Ir čia pagrindinis žodis yra „sprendimas“. Gali sukurti inovatyviausią aklųjų lazdelę, kuri reaguoja į žmogų, perspėja apie kliūtis kelyje. Tačiau galbūt aklasis iš namų neišeina ne dėl to, kad neturi lazdelės. Galbūt aplinkui nėra jam pritaikytos infrastruktūros. Arba – galbūt jis stokoja pasitikėjimo, bendruomenės palaikymo. Prieš gamindamas tokį produktą, neva inovatyvų, turi suprasti, kas nulemia vienokį ar kitokį žmogaus elgesį.  

– Ar mūsų politikos formavimo kultūra jau pakankamai brandi? Kodėl svarbu į politikos formavimą įtraukti įvairias suinteresuotas šalis? 

– Lietuvoje, man atrodo, dar labai trūksta pasitikėjimo kitais, suinteresuotų šalių įtraukimo į sprendimo priėmimo procesą. Nuomonė tų, kurie yra arčiausiai problemos, turi būti labiausiai girdima, nes jie dažnai žino ir sprendimą. Žinoma, formaliai konsultacijos su visuomene vyksta. Bet Lietuvoje tai (suinteresuotų šalių įtraukimas – aut. pastaba) dar yra tarytum inovacija. Retai kada atsižvelgiama į kitas nuomones, nepasitikima.

Lietuvoje, manau, tikrai nepakanka ir idėjų testavimo laboratorijose. Paraiškos Lietuvoje teikiamos iškart į konkursą finansavimui gauti, eliminuojant testavimo grandį. Laimėjęs konkursą įsipareigoji konkrečiam laikotarpiui. Štai čia ir slypi problema, nes jeigu bevykdydamas savo projektą pamatai, kad idėja neveikia, jau nebegali nieko pakeisti, turi įgyvendinti savo pirminį įsipareigojimą. Sistema, manau, turėtų būti keičiama. Reikia erdvės, kur žmonės galėtų saugiau eksperimentuoti.

Mes, organizacija „Reach for Change“, irgi priimame paraiškas. Tačiau vertiname ir žmogų, komandą, jų gebėjimus. Kaip investuotojai atsirenka startuolius, taip ir mes atsirenkame potencialius inovatorius. Viešasis sektorius to negali daryti – viskas užkoduota, laikomasi procedūrų. Kadangi ne visos valstybės paslaugos yra paslankios, kai kurias jų būtų galima pirkti iš nevalstybinio sektoriaus. Pavyzdžiui, Švedijoje, viešoji verslo skatinimo agentūra „Vinnova“ perka paslaugas iš išorės – mūsų laboratorijos.

– Vadinasi, klausimas sisteminis. 

– Būtent tas paslaugų perdavimo klausimas, manau, yra sisteminis. Mano galva, valstybė turėtų daryti tik tai, ko negali padaryti laisva rinka. Daugelį paslaugų galima ir reikia perduoti piliečiams. O dabar dažnai susidaro įspūdis, kad valstybė nori konkuruoti su pilietinėmis organizacijomis.

Žinau, kad to paslaugų perdavimo Lietuvoje siekiama, tai yra ir Vyriausybės plane, tik tam dar trukdo nepasitikėjimas vieni kitais. Turime artėti prie bendradarbiavimo ir partnerystės. Juk ir strategijoje „Lietuva 2030“ partnerystė yra kaip visų pokyčių sąlyga.

– Ar drauge su programų dalyviais matuojate intervencijų poveikį ir kodėl svarbu tai daryti?

– Vertinti poveikį yra labai svarbu, netgi būtina. Juk kartais nesuprasdamas gali net kenkti, gilinti problemą. Pavyzdžiui, Lietuvoje kartais tebėra finansuojami tokie piešinių konkursai, kaip „Prieš rūkymą“ ar „Pasaulis be tabako“. Nors yra mokslininkų įrodyta, kad rezultatas yra priešingas, negu laukiamas. Jeigu niekada nerūkiusį vaiką verčiame valandą galvoti apie rūkymą, pažadiname jo smalsumą.

Taigi turi aiškiai nusimatyti, kokių sieki trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų, tam turi matuoti, koks tavo intervencijų trumpalaikis ir ilgalaikis poveikis.

Pavyzdžiui, viena mūsų remiama socialinė lyderė Irma Liubartienė norėjo spręsti patyčių mokyklose problemą. Gilindamasi į priežastis, ji išsikėlė hipotezę, kad emocinio intelekto stokoja patys mokytojai. Kitaip tariant, jei užsiėmimą vedantis mokytojas neturi empatijos, jis pats gali paskatinti patyčias.

Šios idėjos savininkė mokyklose atliko emocinio intelekto tyrimą. Paaiškėjo, kad nemažai mokytojų turi labai žemą savivertę, jiems tikrai sunku dirbti su žmonėmis. Įrodyta ir tai, kad esant žemai savivertei, gynybinės tokio žmogaus reakcijos dažnai yra agresyvios. Jeigu pats savimi nepasitiki, dažnai žemini kitą, kad pasijustum geriau. Kad ir kokias prevencines programas duotume tokiam žmogui, jos neveiks.

Taigi siūlyta, užuot didinus vaikų emocinį intelektą, didinti pačių mokytojų. Vėliau eksperimento iniciatorė kai kuriose mokyklose vykdė intervencijas – ugdė mokytojų emocinį intelektą. Po tyrimų paaiškėjo, kad tų mokytojų, su kuriais buvo dirbama, klasėse pagerėjo vaikų pažymiai.

Šiam socialiniam verslui skyrėme 20  tūkst. Eur, hipotezė buvo patvirtinta. Ši pasitvirtinusi idėja nebeturėtų konkuruoti su nepatvirtintomis idėjomis. Ji iškart turėtų dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir būti pradėta įgyvendinti šalies mastu.

– Į ką patartumėte atkreipti dėmesį vertinant poveikį? Kokį poveikio vertinimą galime laikyti kokybišku?

– Vertinant svarbu atskirti rezultatus ir poveikį. Svarbu neapsiriboti rezultatais. Danijoje veikia tokia mūsų programa, kuri padeda vaikams įveikti disleksiją (skaitymo raidos sutrikimą – aut. pastaba). Dėka tos programos vaikas ilgainiui perskaito daugiau žodžių per minutę. Yra rodiklis, kiek vaikas per minutę perskaito žodžių prieš programą, ir yra rodiklis – kiek po programos. Tuomet klausiame, kas iš to. Mums labai svarbu žinoti, kas atsitinka po to, kai vaikas po truputį įveikia disleksiją, kas pasikeičia iš esmės.

„Toyota“ įkūrėjas taikė „5 kodėl“ techniką, teigiančią, kad problemą išspręsi tada, kai penkiskart perklausi „Kodėl?“. Tai galioja ir kalbant apie poveikio vertinimą – reikia penkiskart klausti savęs „O kas iš to?“. Tik tada gali suprasti, kokią vertę sukuri.

Aukščiausias poveikio vertinimas – tai paskaičiavimas, kiek sutaupoma visuomenės lėšų. Švedai net skaičiuoja, kiek visuomenei kainuoja neįveiktos sistemingos vieno vaiko patyčios. Į formulę įtraukiama, kiek kainuoja psichologo paslaugos vaikui ir tėvams. Taip pat įvertinama, kad vaikas dėl patyčių turi keisti mokyklą, tėvai – darbą, jei persikeliama gyventi kitur. Vadinasi, tėvai kurį laiką būna be darbo. Skaičiuojama ir tai, kiek sumažėja tikimybė vaikui ateityje gauti gerą darbą, dėl patyčių suprastėjus jo pažymiams. Viską sudėjus, skaičiuojama, kad patyčios Švedijai kainuoja per du milijardus JAV dolerių.

Turint tokią kainą, galima vertinti intervencijų efektyvumą. Ir tai daryti – vertinti – privalu.

Pašnekovės nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.