– Kokias pagrindines įgūdžių srities tendencijas galėtumėte išskirti? Ką naujo atskleidė COVID-19 pandemija?

– Dėl tokių didžiųjų tendencijų, kaip skaitmenizacija, globalizacija, demografiniai ir klimato pokyčiai, Lietuvoje, kaip ir kitose EBPO šalyse, keičiasi darbo vietos, visuomenės veikimo principai ir žmonių bendravimo būdai. Lietuvoje šios didžiosios tendencijos turi daug pasekmių, tarp jų – darbuotojams kyla palyginti didelė darbo vietų automatizacijos rizika, darbdaviams sunku rasti reikalingų įgūdžių turinčių darbuotojų, o našumas tampa svarbesne klestinčios ekonomikos varomąja jėga.

Dideliu iššūkiu įgūdžiams tapo 2020 m. COVID-19 pandemijos sukelta krizė. Dėl krizės pradėta sparčiau įgyvendinti mokymosi ir darbo skaitmenizaciją, keliuose ekonomikos sektoriuose patiriama trikdžių ir kyla pavojus, kad Lietuvoje augs išsilavinimo nelygybė ir nelygybė darbo rinkose. Daugelio profesijų atstovams teko staiga pereiti prie nuotolinio darbo, todėl įmonės ir darbuotojai buvo priversti sparčiai stiprinti savo skaitmenines kompetencijas. Galvojant apie ateitį, Lietuvoje reikės skatinti automatizacijai atsparesnių įgūdžių ir darbo vietų formavimą ir kurti intervencines priemones bei investicijas, kuriomis būtų sudarytos sąlygos iš skaitmenizacijos gauti naudos. Siekiant sustiprinti suaugusiųjų įgūdžius, yra būtinas suaugusiųjų švietimas, kuris tapo dar aktualesnis dėl COVID-19 krizės ir jos poveikio darbo rinkoms.

Dėl šių didžiųjų tendencijų ir jų keliamų sunkumų didėja poreikis kurti ateities perspektyvomis grindžiamą, dinamišką įgūdžių politiką Lietuvoje. Norint sėkmingai veikti rytdienos pasaulyje, žmonėms reikės tvirtesnių ir visapusiškesnių įgūdžių, pagrįstų kokybiško mokymosi galimybėmis visą gyvenimą ir geresnėmis galimybėmis panaudoti įgūdžius darbo rinkoje ir darbo vietose.

– Ko reikia norint įdiegti stiprią įgūdžių planavimo kultūrą? Koks šiame kontekste yra įgūdžių strategijos vaidmuo?

– Norint sėkmingai ugdyti ir panaudoti aktualius įgūdžius, reikia gebėjimo susitarti dėl koordinavimo, kooperavimosi ir bendradarbiavimo visoje vyriausybėje; taip pat svarbu į visą politikos formavimo ciklą įtraukti suinteresuotas šalis, kurti integruotas informacines sistemas bei pasiekti finansinius susitarimus ir tinkamai juos koordinuoti.

Gerai veikiančiose įgūdžių sistemose visi dalyviai turi turėti pakankamai galimybių koordinuoti savo veiksmus, nes atsakomybė už įgūdžių politikos formavimą yra išskaidyta. Įgūdžių politika turėtų būti formuojama siekiant visoms suinteresuotoms šalims ir sprendimus priimantiems asmenims bendrų tikslų ir vadovaujantis bendra vizija.

Išsamios informacinės sistemos, kuriose kaupiami duomenys apie taikomos įgūdžių politikos rezultatus ir būsimus įgūdžių poreikius, taip pat karjeros galimybes, susijusias su esamais ir būsimais įgūdžių poreikiais, yra esminė gerai valdomų įgūdžių sistemų dalis.

Šalys taip pat turi gebėti lanksčiai koordinuoti įgūdžių sistemos finansavimą. Tai apima būtinybę reaguoti į iškylančius finansinius iššūkius, tokius kaip galimas finansinių įsipareigojimų persiskirstymas tarp įvairių įgūdžių sistemos sektorių, norint pasiekti strateginių tikslų ir efektyviausio tiek nacionalinio, tiek Europos Komisijos finansavimo panaudojimo.

EBPO Lietuvos įgūdžių strategijos projektas pasitarnavo pirmiausia kaip katalizatorius stiprinant Lietuvos įgūdžių sistemos valdymą, skatinant visos vyriausybės požiūrį į įgūdžių politiką ir įtraukiant platų suinteresuotų šalių ratą, jų siūlomus sprendimus, kaip galima pagerinti Lietuvos įgūdžių sistemos efektyvumą.

– Kalbant apie Jūsų patirtį kitose šalyse – kokie yra jūsų pagrindiniai pastebėjimai dėl įgūdžių strategijos kūrimo ir įgyvendinimo? Kaip pasiekti norimus rezultatus? 

– Remiantis mūsų tarptautine patirtimi, matome, kad labai svarbus elementas, norint strategiškai formuoti ir įgyvendinti įgūdžių politiką, yra visos vyriausybės dalyvavimas. Pastebėtina, kad įgūdžių politika apima labiau tradicines politikos sritis, todėl į jos formavimą įtraukiamos už švietimą, darbo rinką, inovacijas, pramonę ir kitas politikos sritis atsakingos ministerijos. Dėl to Lietuvoje į įgūdžių strategijos valdymo ir darbo grupes buvo įtraukti atstovai iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo, mokslo ir sporto, Ekonomikos ir inovacijų bei Finansų ministerijų, Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) ir Trišalė tarybos (atstovaujančios darbdaviams, profesinėms sąjungoms ir Vyriausybei).

Kitas svarbus įgūdžių strategijos elementas yra aktyvus nevyriausybinių organizacijų įtraukimas. Šios gali atnešti daugiau „realaus“ matymo ir taip pat suvaidinti svarbų vaidmenį ugdant ir panaudojant įgūdžius. Siekiant įvertinti Lietuvos įgūdžių sistemos būklę ir parengti rekomendacijas, įgūdžių strategijos projekto metu buvo organizuojami virtualūs dvišaliai susitikimai, ekspertinės diskusijos, interaktyvios dirbtuvės ir vaizdo konferencijos, kuriose dalyvavo valdžios pareigūnai ir suinteresuotos šalys. Konsultacijomis siekta ne tik papildyti rengiamą ataskaitą vietinėmis įžvalgomis, bet ir plėtoti konstruktyvų dialogą bei formuoti bendrą su įgūdžiais susijusių sunkumų ir galimybių supratimą, kuris galėtų paskatinti imtis veiksmų. Į EBPO įgūdžių strategijos projektą Lietuvoje įtraukta apie 150 dalyvių, atstovaujančių ministerijoms ir agentūroms, savivaldybėms, švietimo paslaugų teikėjams, darbdaviams, darbuotojams, tyrėjams ir kitiems sektoriams.

– Įprastai manoma, kad pagrindinė institucija, atsakinga už įgūdžių politiką, yra Švietimo ministerija. Vietoj šio požiūrio EBPO skatina visos vyriausybės požiūrį. Gal galėtumėte paaiškinti, koks tai požiūris ir kodėl tai svarbu?

– Šalyse, su kuriomis dirbome, Švietimo ministerijos prisiima pagrindinį vaidmenį formaliojo švietimo srityje, ugdant jaunus žmones. Tačiau atsakomybė už neformalųjį ir suaugusiųjų mokymą dažnai yra paskirstoma skirtingoms ministerijoms, tarp kurių – ir ministerijos, atsakingos už užimtumą ir ekonomiką. Žmonių įgūdžių panaudojimo politika pirmiausia yra susijusi su Darbo ministerija, tačiau iššūkiai panaudojant įgūdžius yra neatsiejami ir nuo suaugusiųjų mokymosi ir įmonių politikos, o tai jau apima ir kitas ministerijas. Be to, paramos dirbantiesiems ir verslui politikos taip pat gali turėti įtakos įgūdžių panaudojimui darbo vietose. Kartu didėja vietos valdžios vaidmuo vykdant įgūdžių politiką. Matome tendenciją, kad vietos valdžios institucijų ir mokymo įstaigų nepriklausomumas didėja. Vietos valdžios institucijos yra atsakingos už aktyvias darbo rinkos programas beveik pusėje EBPO šalių, kurių duomenis turime. Visgi strateginis požiūris į įgūdžius yra visos vyriausybės nacionalinio lygmens reikalas.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.