agenda baneris

Spausdinti

Nauja mokslininkų karta – neišvengiamai globali?

Pirmoje diskusijos dalyje išsiaiškinome, kad naujos kartos mokslininkus galime apibrėžti vadovaudamiesi ne vien amžiaus, bet ir pasaulėžiūros, vertybiniais, mentaliteto kriterijais. „Naujieji“ mokslininkai turi globalų akiratį, yra atviri, lankstūs ir tiki, kad mokslas tampa mokslu tik tada, kai jis yra tarptautinis.

G. Viliūnas. Darant prielaidą, kad Lietuvoje jau turime „naujųjų“ mokslininkų, atrodytų, verta klausti, kokia apskritai yra jų savijauta mūsų mokslo sistemoje ir ar jie identifikuoja save kaip naują kartą. Taigi prašysiu pakomentuoti, ar savo aplinkoje jaučiate žmonių, kuriuos vienija kartos bendrumo jausmas ar partizaninio judėjimo nuojautos, tinklą. O galbūt visgi jaučiatės vieniši, it kokia egzotika sau svetimoje kultūroje, kurioje klesti keistos tradicijos, ritualai ir statuso žaidimai?

V. Bartninkas. Sunku atsakyti, nes neturiu susidėliojęs aiškaus bendruomenės sociologinio paveikslo. Tačiau savo aplinkoje kol kas labiau pastebiu partikuliarias grupes: filosofus, klasikus, TSPMI žmones. Jų imtis yra per maža sociologiniam rodikliui. Galime palyginti: didžiausiame pasaulyje klasikinių mokslų fakultete Kembridže – apie 50 mokslininkų, kai tuo metu Lietuvoje jų – kokie 7. Esant tokiai imčiai, sunku kalbėti apie bet kokią kartą, net senąją. Reikia suvokti visą situaciją. Studijų programos čia yra mažos, tad nesi tik mokslininkas – turi ir dėstyti, galbūt net ir ne visai savo srities dalykus. Tad mūsų iššūkis yra specifinis, bet bendruomenė turi pozityvų požiūrį į pokytį.

G. Viliūnas. Palietėte labai įdomų kritinės masės aspektą. Esame palyginti maža visuomenė, todėl, natūralu, kad ir disciplinose, ypač stipriai specializuotose, – mažai žmonių. Visa tai leidžia kelti klausimą, ar apskritai, turint galvoje Lietuvos mastelį, taikytinas kartos suvokimas.

Neseniai teko sklaidyti tokią suomių studiją, kurioje buvo užduotas klausimas, kokio optimalaus dydžio mokslininkų kolektyvai yra efektyviausi. Paaiškėjo, kad universiteto departamente, arba katedroje, optimaliai turėtų dirbti apie 40–80 mokslininkų. Esą tik tuomet susitelkia kritinė masė, kurioje jau prasideda vidinė žinių ir idėjų apykaita, atsiranda ambicingi kokybės standartai. Vertinant statistiškai, tai, anot studijos rengėjų, jau yra konkurencingi vienetai. O kiek disciplinų Lietuvoje, kurios yra pajėgios išlaikyti tokio dydžio kolektyvus? Tikriausiai labai nedaug. Ar galime tuomet kalbėti apie bet kokią mokslininkų kartą Lietuvoje? Galbūt neišvengiamai turime kalbėti apie bendruomenes, kurios yra globalios, ar bent jau regioninės, ir jų lokalią atšaką?

U. Neniškytė. Mano manymu, šiuolaikiniame pasaulyje kritinė masė nebūtinai turi telktis gretimuose kabinetuose. Puikiai jaučiu tai savo kailiu. Objektai, kuriuos tyrinėju, yra fiziniai, bet gauti tyrimo objektą iš Italijos man užtrunka vos 24 valandas. Esant poreikiui padiskutuoti su kitais tyrėjais – nuo pat esančių Amerikoje iki esančių Australijoje – naudojuosi „Skype“ programa. Nemanau, kad tai, jog mes nesėdime vieni šalia kitų, kaip nors trukdo dirbti kartu. Tad ta kritinė masė, bent jau kalbant ne apie socialinius ir humanitarinius mokslus, neprivalo būti sudaryta tik iš lietuvių ir operuoti tik Lietuvoje. Bet vėlgi, tai reikalauja, kad mokslas taptų tarptautinis ir kad įsitinklintume tarptautiniu mastu.

Tinklas, manau, yra labai svarbus kiekvienam mokslininkui, nepriklausomai nuo jo tyrimų srities. Negali izoliuoti savęs ir galvoti, kad tavo idėjos yra unikalios. Atrama – vadovo, konkurento, konsultanto – yra reikalinga, kad nepasimestum. Bet ji nebūtinai turi būti lokali.

A. Paliokaitė. Aš taip pat laikausi pozicijos, kad vienas mokslo lauke – ne karys. Deja, bet Lietuvoje daug karių po vieną. Nors potencialas didelis, neretai būtent dėl veikimo pavieniui nesimato reikšmingų rezultatų, ypač socialiniuose moksluose. Viena vertus, manau, būtinai reikia burti tyrimų grupes. Kita vertus, jos, žinoma, niekada nebus minėto 40–80 žmonių dydžio. Tad tarptautinė tinklaveika yra puiki išeitis.

V. Bartninkas. Mano problema čia, Lietuvoje, yra ne tinklo neturėjimas – aš jau esu tarptautiniame tinkle, pakeičiau tik fizinę lokaciją. Mano esminė problema yra tai, kad ši fizinė erdvė neturi pakankamai ekspertų patikrinti, ar tyrėjas nišinėje srityje atitinka tarptautinius standartus. Tai man kelia nerimą, nes tai yra akademinių pasiekimų ir finansų klausimas.

U. Neniškytė. Jaunąją kartą girdžiu sakant: „Mus dusina tai, kad nėra pakeliami reikalavimai“. Juos pasiekti gali visi, todėl tie, kurie jau užsiėmę savo vietas, tampa nepajudinami, nors pasiekimų prasme galbūt yra žemiau. Deja, tokie dalykai nėra lengvai išsprendžiami, nes, natūralu, yra didelis pasipriešinimas.

A. Paliokaitė. Tai, ką mini Vilius, didžiąja dalimi yra mažos šalies problema: turėti ar pasamdyti visų įmanomų sričių ekspertus yra fiziškai neįmanoma. Dėl to šalis siekia sumaniai specializuotis – prioritetizuoti tik tam tikras sritis. Žinoma, čia yra dvi medalio pusės. Viena vertus, sutelkusi daugiau resursų tam tikrų sričių tyrimų grupėms, šalis galėtų tikėtis daugiau reikšmingų, poveikį pasaulyje turinčių rezultatų. Kita vertus, viskas, kas neprioritetizuojama, tarsi lieka už ribų ir galbūt taip mes ignoruojame naujai kylančias temas, kurios taip pat galėtų būti aktualios pasaulyje.

U. Neniškytė. Specializuojantis yra rizikų. Pirma, mes galbūt prarasime žmones, kuriems sumanios specializacijos kryptys nėra įdomu. Antra, kokiu būdu mes užtikrinsime mokslininkų srautus į sumanios specializacijos kryptis? Turime turėti sistemą. Kol jos nesame sukūrę, Lietuvai, manau, yra geriau orientuotis į kompetencijų lygį, o ne konkrečias specializacijas. O ekspertizės trūkumo problemą galėtume mėginti spręsti, pasitelkiant tarptautinius ekspertus.

A. Paliokaitė. Labai svarbu gebėti pritraukti pokyčių nešėjus, lyderius, aplink kuriuos burtųsi bendruomenė.

U. Neniškytė. Man labai svarbu, kad mano kartos ir panašaus mąstymo žmonės yra grįžę. Ir net nėra būtinas realus bendradarbiavimas su jais – pats faktas, kad jie yra čia, man teikia psichologinį komfortą.

G. Viliūnas. O kokių pokyčių reikėtų, kad „naujieji“ mokslininkai pilnai atskleistų savo potencialą? Galbūt apie tai dar ne viską pasakėme.

A. Paliokaitė. Aš turiu kelis pasiūlymus, kurių įgyvendinimui vis pristinga politinės valios.

Pirmiausia – tvarus ir stabilus mokslo finansavimas visos mokslininko karjeros metu, užtikrinant tarptautiniu mastu konkurencingą atlyginimą jauniesiems mokslininkams. Prieš penkis metus turėjome didžiules finansines duobes, podoktorantūros stažuotojų programa neveikė, nebuvo jokio konkursinio mokslo finansavimo, nes keitėsi programiniai laikotarpiai. Džiugu, kad situacija, nors ir pamažu, bet keičiasi. Doktorantų stipendijos dabar jau palyginti aukštos, bet kyla klausimas, kas jų laukia po to. Valstybė, siekianti rezultatyvaus mokslo, turi sudaryti sąlygas jauniems mokslininkams daryti tyrimus, nedirbant penkiuose etatuose.

Antra, būtina mokslą orientuoti į tarptautinius standartus. Tyrėjų karjeros, finansavimo kriterijai – visa tai turi atitikti tarptautinius standartus. Taip, publikuoti geruose žurnaluose kainuoja ir ilgai trunka, bet tai –  galimybė pakelti Lietuvos mokslą į kitą lygį. Perėjimas kai kuriems gali būti skausmingas, bet jis yra būtinas.

Trečias dalykas – tyrėjų atrankos procesai. Jie turi būti vieši, skaidrūs ir tarptautiniai. Galbūt tuomet pavyktų pritraukti daugiau ne tik grįžtančių lietuvių protų, bet ir kitataučių.

Ketvirta, būtina burti tyrimų grupes – dabar turime po vieną mokslininką, dirbančius tai, kas jiems įdomu. Reikia tyrimų grupių, kurių centre būtų mokslininkai iš užsienio, kurios veiktų kaip traukos centrai, siekiant grąžinti ar pritraukti kitus talentus, kad greičiau judėtų Lietuvos mokslo „kraujotaka“.

Galiausiai, reikia ateities iššūkiais ir potencialo analize pagrįstų mokslo institucijų prioritetų, kurie įgalintų ir sutelktų naujųjų tyrėjų potencialą, kad jis nebūtų išbarstytas.

G. Černiauskaitė. Visiškai pritariu, kad reikia palaikyti tarptautinius standartus. Vis dėlto mano tyrimų sritis (pramoninis dizainas – aut. pastaba) yra pakankamai nauja, todėl klausimas, ar visame pasaulyje rasime 40–80 mokslininkų.

A. Paliokaitė. Šis argumentas Lietuvoje labai dažnas. Daugelis galvoja, kad viską galės padaryti vieni patys. Bet net ir kalbant apie dizainą, bendradarbiaujant tarpdiscipliniškai, gali gimti išties reikšmingi projektai. Pavyzdžiui, visai neseniai KTU mokslininkai, bendradarbiaudami su VDA dizaineriais, sukūrė išmaniąją apyrankę, kuri stebi asmens širdies veiklą.

Žiūrint į galutinį rezultatą, finansuoti po vieną tyrėją valstybei nėra labai prasminga.

U. Neniškytė. Net jei žiūrėsime tarptautiniu mastu žiūrėsime, individualių stipendijų nelabai rasime.

V. Bartninkas. Sintezuojant šiuos du požiūrius, pasakysiu iš širdies – būdami grupėje, neparašysite jūs jokio teksto apie Platoną. Geriausiu atveju tai bus straipsnių rinkinys. Humanitarams grupės nėra iššūkis. Daliai jų, pavyzdžiui, archeologams, jos puikiai tinka. Bet reikia suprasti, kad dauguma humanitarų vis tiek dirba individualų darbą ir neverta pagal kitų sričių supratimą sumesti juos į privalomas grupes.

A. Paliokaitė. Bediskutuojant kyla klausimas, ar nėra tas mokslo finansavimas Lietuvoje toks mažas, kad grupės neišvengiamai susipriešina tarpusavyje.

U. Neniškytė. Praeinamumo balas grupių projektams šiais metais buvo 10 proc. Lygiai toks pats, kaip Europos Komisijos finansavimo konkursuose. Tai yra nenormalu. Rekomenduojama, kad nacionalinių finansavimo priemonių praeinamumo balas būtų apie 30 proc. Ką tai reikštų? Iki 30 proc. padidinus praeinamumo balą, beveik kiekviena grupė kas tris metus galėtų gauti finansavimą. O kadangi projektai įprastai yra trijų metų trukmės, tuomet tarp grupių nebeliktų interesų kovos.

Kas dar yra galbūt ne visai normalu? Tai, kaip yra dėstoma. Lietuvoje yra dėstomi ištisi kursai. Kembridže taip pat kiekvienas tyrėjas dėsto, bet jis dėsto vieno kurso dalį, pavyzdžiui, du mėnesius. Kodėl taip yra? Universitetų finansavimas Lietuvoje yra susijęs su studentų skaičiumi. Universitetas atsiduria it spąstuose: norėdamas turėti daugiau tyrėjų, turi priimti daugiau studentų. Tuomet tie, kurie dirba tyrėjo etate, iš tikrųjų dirba dėstytojo etate, ir mokslo finansavimo mes beveik neturime.

Kol mes 60 valandų darbo savaitę laikome norma, tol niekas nepasikeis.

Kalbant apie doktorantus, regiu panašią problemą. Pavyzdžiui, stojant į Kembridžą, mes pasirašėme, kad nedirbsime daugiau negu 20 valandų per savaitę. Tuo metu Lietuvoje apribojimų, neleidžiančių doktorantams dirbti, niekur nėra, nors dabartinė doktoranto stipendija yra didesnė negu vidutinis atlyginimas šalyje. Padidinus doktorantų stipendiją, reikia stengtis pereiti prie doktorantūros studijų kokybės klausimo. O esminis kokybės didinimo trukdis – studentų veiklos už universiteto ribų.

Tiesa, galime daug ką kalbėti, bet universitetai Lietuvoje turi autonomiją – jie patys sprendžia. Tad ir vėl atsiremiame į ydingą mokslo finansavimo politiką.

E. Aleknevičiūtė. Suprantu, kad universitetai gali taikyti autonomiją, kai patys finansuoja. Bet jeigu doktorantas pasiima pinigus iš valstybės, logiška, kad valstybė turėtų kurti taisykles.

G. Černiauskaitė. Tiesa, doktoranto stipendija nuo šių metų sausio mėnesio buvo pakelta ir yra beveik dvigubai didesnė už minimalų, bet vis dar stipriai mažesnė už vidutinį (vyr. specialisto) atlyginimą (Lietuvos statistikos departamento duomenys– aut. pastaba). Be to, bent jau meno srityje (dizaino praktikoje) nors ir turime laboratorijas, visas priemones jose dirbti doktorantas turi įsigyti pats. Tokiu atveju pragyvenimui naujos stipendijos lieka vos pusė. Tai, žinoma, geriau nei buvo, bet kadangi stipendija padidinta tik šiais metais, dar nėra studentų, atėjusių su naujomis galimybėmis. Išties gaunant vidutinį atlyginimą galima tikėtis viso doktorantų dėmesio mokslui.

U. Neniškytė. Mane teigiamai nustebino statistika (mokslo ir meno daktarų karjeros tyrimo duomenys– aut. pastaba), parodanti, kad doktorantūros absolventai gauna santykinai aukštus atlyginimus. Tai transliuoja žinią, kad įgyti daktaro laipsnį prasminga. Tai, kad tik pusė absolventų lieka akademijoje, girdžiu, vertinama kontraversiškai. Bet toks santykis, mano galva, yra visiškai normalus. Tokia pati situacija yra ir tarp Kembridžo absolventų. Matant statistiką, kad jie gauna bene dvigubai didesnius už vidutinį atlyginimus, akivaizdu, kad jie kuria gerovę. Todėl aš nesutinku, kad investicijos į šių žmonių mokslą yra tarsi valstybės išmesti pinigai.

V. Bartninkas. Manau, kad būtent vos įstojusiems doktorantams labai svarbu komunikuoti apie tai, kad yra daug galimybių ir kelių už akademijos ribų ir kad jie galėtų pradėti ruoštis, svarstyti alternatyvas.

G. Viliūnas. Suvokiant, kad mažiausiai kas antras doktorantas tęs savo karjerą ne akademijoje, turi keistis ir doktorantūros studijų turinys. Jį reikėtų papildyti žiniomis ir įgūdžiais, skirtais studentams pasirengti ne tik karjerai akademijoje, bet ir alternatyviems karjeros keliams. Tai atlieptų globalias doktorantūros studijų kaitos tendencijas.

Apibendrinant diskusiją, susidaro įspūdis, kad naujos kartos mokslininkai jau pastebimi, jie pradeda klibinti konservatyvesnės akademinės bendruomenės dalies kėdes. Vis dėlto iniciatyvos kol kas tėra pavienės, nesutelktos – kritinės masės dar stinga. Iš kitos pusės, Lietuvai esant tokiai mažai, galbūt tos kritinės masės niekada ir neturėsime pakankamai. Tad ir diskusijos apie naują mokslininkų kartą, susitelkusią būtent Lietuvoje, galbūt iš principo yra beprasmės, nes neišvengiamai turime kalbėti apie globalias bendruomenes, įsitinklinimą tarptautiniu mastu.

Diskusija, ko gero, palieka daugiau klausimų negu atsakymų. Tačiau tikriausiai nieko kito ir negalime tikėtis – bet kokie sudėtingi pokyčiai reikalauja sudėtingų sprendimų.

Dėkoju kiekvienam diskusijos dalyviui už svarų indėlį.

Straipsnis originaliai publikuotas įžvalgų platformoje „Agenda“.

Sekite mūsų naujienas:

© 2019 Všį Vyriausybės strateginės analizės centras. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Juridinio asmens kodas: 300845435.

A. Goštauto g. 9, II a, LT-01108 Vilnius. Tel. 8 682 50 100, el. p. info@strata.gov.lt

 

Naudojant Vyriausybės strateginės analizės centro paskelbtą informaciją kituose leidiniuose, žiniasklaidos priemonėse, viešuose pristatymuose ir kitais būdais būtina nurodyti Vyriausybės strateginės analizės centrą kaip šaltinį.

Duomenų rinkimo ir tvarkymo tvarką reglamentuojanti privatumo politika.