agenda baneris

Spausdinti

R. Dirvanskienė: norėtųsi, kad akademija taptų atviresnė jauniesiems mokslininkams

Mokslininkų laimėjimus sutinkame pakiliai ir su dideliu entuziazmu. Tačiau šalia garbės, kurią pelno mokslininkai, pasiekę reikšmingų rezultatų, glaudžiasi ir galimos problemos. Nepertraukiamas darbas, sudėtingas mokslinės veiklos ir šeimyninių pareigų derinimas – tai tik dalis jų. Apie gyvenimą už akademijos durų kalbamės su Vyriausybės strateginės analizės centro politikos analitike, Vilniaus universiteto dėstytoja, knygą apie smegenų veiklą šiuo metu rašančia Ramune Dirvanskiene.

– Psichologijos mokslų doktorantūros studijas baigėte Jungtinėje Karalystėje. Pasidalinkite patirtimi, koks ten požiūris į jaunuosius mokslininkus.

– Konkurencija dėl doktorantūros studijų Jungtinėje Karalystėje yra didžiulė. Edinburgo universitete, kuriame studijavau, į psichologijos mokslų doktorantūrą kasmet yra priimama apie 10–12 studentų, iš kurių tik dviem studijas finansuoja universitetas. Visi kiti doktorantūrą gali studijuoti savo lėšomis arba susiradę kitus finansavimo šaltinius.

Vertindama iš asmeninės patirties, galiu tvirtinti, kad tokia studijų finansavimo iš išorės paieška yra tikrai sudėtinga, reikalaujanti net ir pardavimo įgūdžių. Nusprendusi doktorantūroje tęsti dar magistro metu pradėtą nagrinėti temą, norėjau toliau palaikyti ryšį su neurologijos klinika, su kuria bendradarbiavau iki tol. Visgi kainavo nemažai pastangų įtikinti klinikos vadovybę, kad apmokėję mano tyrimo išlaidas, jie gaus daug iš to naudos.

Spaudimo ir atskaitomybės buvo ganėtinai daug visos doktorantūros laikotarpiu. Klinika, tapusi mano finansavimo šaltiniu, reikšminga dalimi laikosi iš privačių dotacijų. Mano, kaip tyrėjos, atlyginimas – irgi iš dotacijų. Tai reiškia, kad mano mokslui skiriamos lėšos buvo įvairių labdaros organizacijų ir filantropų renkamos pyragų pardavimais, maratonų bėgimais ir įvairiais kitais būdais. Tad, natūralu, spaudimas buvo didelis – kiekviename žingsnyje turėjau įrodyti, kad tai, ką aš darau, yra verta man skiriamų pinigų. Ši patirtis padėjo suvokti, kad pinigai mokslui iš dangaus nenukrenta, kad mainais turi pasiūlyti kiek manoma didesnę vertę. Išsigryninau, kas yra labiausiai reikalinga iš mokslo, kokie dalykai vėliau gali būti pritaikomi praktikoje.

Gavęs finansavimą iš išorės, pačiam universitetui turi mažiau atsiskaitinėti. Doktorantūros metu net neturėjau jokių egzaminų. O kadangi tavo finansai nėra priklausomi nuo universiteto, neprivalai atsižvelgti į baigiamojo darbo vadovo nuomonę, gali daryti savaip – taip, kad kuo tiksliau galėtum atliepti finansavimo šaltinio – mano atveju išsėtine skleroze sergančiųjų asmenų ir jų artimųjų – poreikius.

– Vos tik grįžusi į Lietuvą, dalyvavote programos „Kurk Lietuvai“ projekte, kur pirmosios rotacijos metu tyrėte būtent Lietuvos akademinę sistemą, naujas verslo ir mokslo bendradarbiavimo galimybes, kuriant industrinę doktorantūrą. Kokias problemines vietas identifikavote? Kokių rezultatų pavyko pasiekti? 

– Projekto tikslas buvo sukurti priemonę, leidžiančią tyrimus doktorantūros metu atlikti ne tik akademijoje, bet ir privačiame sektoriuje. Taip buvo siekiama doktorantams suteikti galimybę įgyti įgūdžių, kuriuos po studijų jie galėtų pritaikyti ne tik akademijoje, bet ir komercializuojant produktus aukštųjų technologijų įmonėse.

Tiesa, kitose šalyse žodis „industrinė“ apima visus universiteto socialinius partnerius. Pavyzdžiui, menų studentai gali atlikti doktorantūrą jungtinai universitete ir muziejuje. Arba – finansų studentai gali atlikti doktorantūrą jungtinai universitete ir banke. Lietuvoje dėl tam tikrų mokslo finansavimo taisyklių ir riboto skaičiaus finansuojamų vietų doktorantūrą galima atlikti jungtinai tik universitete ir aukšto lygio mokslinius tyrimus vykdančiose įmonėse.

Šiuo metu į valstybės finansuojamą industrinės doktorantūros programą Lietuvoje gali būti priimami 5 studentai per metus. Praėjusiais metais iš viso galimi parneriai doktorantūros tyrimams pasiūlė 61 temą. Įdomu tai, kad pritaikius moksliškumo kriterijų finansavimo negavo nė viena socialinių mokslų tema, nors jų buvo siūlyta net 41. Tuo metu fizinių mokslų temos buvo atrinktos trys iš trijų. Biomedicinos – dvi iš penkių. Taigi galime pastebėti tam tikrą šališkumą socialinių mokslų atžvilgiu. Mano galva, socialiniams mokslams galbūt dažniau vertėtų taikyti ne moksliškumo, o praktiškumo kriterijų.

– Kaip manote, ar visoms visuomenės grupėms sudaromos vienodos sąlygos užsiimti moksline veikla?

– Pirmiausia atkreipsiu dėmesį, kad mokslinis darbas niekada nesibaigia – tu arba fiziškai, arba mintimis sėdi darbe iki vidurnakčio ir dar visą savaitgalį. Gyveni nuolatiniame strese, kurį galbūt galėtum pakelti, bet tik tuo atveju, jei atlyginimas būtų kelissyk didesnis.

Akademijoje nėra tokio dalyko, kaip pertrauka. Viskas čia vyksta ciklais. Projektai dažniausiai trunka apie dvejus metus. Tad praėjus vieneriems projekto metams, jau turi teikti naują projektą, jog po dar vienerių metų, pasibaigus dabartiniam projektui, gautum naują finansavimą. Vadinasi, sistema labai nepalanki tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra priversti daryti pertrauką. Sugrįžęs po pertraukos į akademiją, nuo projekto pateikimo iki finansavimo gavimo turėsi laukti bent metus.

Žinoma, pertraukas dažniau daro moterys. JAV tyrimo duomenimis, doktorantūros metu vyrų ir moterų skaičiai dar apylygiai, tačiau po šeimos sukūrimo tik 40 proc. moterų lieka akademijoje. Lietuvoje sąlygos grįžti po motinystės atostogų taipogi nėra itin patogios. Niekas negarantuoja, kad projektas prasidės tau patogiu laiku. Jis prasidės tada, kada bus gautas finansavimas. Kitaip tariant, negali grįžti į darbą tada, kada nori.

Finansavimo projektams būdas neužtikrina stabilumo, kuris ypač svarbus planuojant šeimą. Šiuo metu motinystės išmokos yra lygios pajamų, gautų per metus iki išėjimo į vaiko priežiūros atostogas, vidurkiui. Vadinasi, jei tavo vidutinės mėnesinės pajamos skiriasi, priklausomai nuo projektų kiekio, prognozuoti, kokias išmokas gausi, yra ganėtinai sudėtinga.

Be to, pirmaisiais motinystės atostogų metais tu negali nė kiek dirbti, jei nenori prarasti išmokų. Negali dėstyti nė vienos paskaitos per savaitę. Kadangi „Sodra“ nėštumą ir gimdymą traktuoja kaip draudiminį įvykį, vadinasi, pagimdei – praradai darbingumą. Lygiai taip pat, kaip susilaužęs koją. Kitose šalyse motinystė nėra prilyginama draudiminiam įvykiui ir išmokos nėra „pririšamos“ prie žmogaus pajamų. Išmokos yra skiriamos vaikui ir yra vienodo dydžio, vadovaujantis požiūriu, kad vaiko auginimas visiems kainuoja vienodai.

Tiesa, pradėjus gilintis į mokslinės veiklos ir šeimos suderinamumą, paaiškėjo, kad problemų šiuo klausimu turi ne tik mokslas. Su apsunkinančiomis sąlygomis susiduria ir, pavyzdžiui, teisininkės, kurios negali savo klientų rūpesčių atidėti metams laiko. Po tų metų klientai jau turi susiradę kitus teisininkus. Vadinasi, išeidamos į motinystės atostogas, jos praranda visą savo klientūrą. Savo darbų metams negali apleisti ir verslininkės, ūkininkės, kitų profesijų atstovės.

Kalbant apie kitas visuomenės grupes, dažnai rankos nusvyra ir mokslininkams, atvykusiems į Lietuvą iš užsienio. Kol kas labai stinga informacijos apie įvairias finansavimo galimybes, ypač anglų kalba. Užsieniečiai turi prašyti kolegų pagalbos ne tik, kad jiems išverstų skelbimą, bet ir kad padėtų užpildyti formą lietuvių kalba, ją išsiųsti.

Be to, kaip ir minėjau, kai kurie mokslai, atrodo, susiduria su tam tikru šališkumu. Susidaro įspūdis, kad finansavimą socialinių ir humanitarinių mokslų atstovams gauti yra sunkiau, nes jiems sudėtingiau atitikti moksliškumo kriterijus.

Nuošaly palikdami socialinius ir humanitarinius mokslus, tarsi atsiduriame užburtame rate, kur stiprios sritys ir toliau stiprėja, silpnos – silpnėja. Vis atsiranda nuoskaudų, kad ir su stipendijomis, tokiomis, kaip Marie Curie, socialinių ir humanitarinių mokslų įstaigoms sunkiau sekasi pritraukti jaunųjų mokslininkų iš užsienio. Studentas, norintis gauti Marie Curie stipendiją, savo tinkamumą turi įrodyti pagal tris rodiklius. Pirmiausia, turi įrodyti esąs, kaip mokslininkas, aukšto lygio. Antra, kad pasirinkta projekto tema yra verta finansavimo. Trečia, turi įrodyti, kad ta vieta, kurioje bus atliekami moksliniai tyrimai, gavus stipendiją, turi gerą infrastruktūrą ar didelį įdirbį projekto srityje. Infrastruktūros socialinių ir humanitarinių mokslų įstaigos ne visada net ir gali turėti. Vadinasi, kol neturėsime pakankamo įdirbio tose srityse, tol pritraukti jaunųjų tyrėjų iš užsienio išliks sunku.

– Ar juntamas skirtingų kartų – senosios ir jaunosios – „susidūrimas“ akademinėje bendruomenėje? Kaip jaunieji tyrėjai priimami į akademinį gyvenimą?

– Norint įeiti į akademinę bendruomenę, turi gauti daug reikalingos informacijos tiek apie įvairias siūlomas darbo pozicijas, tiek apie pačias mokslo įstaigas ir jų vykdomus tyrimus, tiek apie finansavimo galimybes ir potencialias algas. Tokios informacijos Lietuvos mokslo ir studijų institucijos savo tinklalapiuose pateikia mažai. Tad dėl informacijos trūkumo bendruomenė tampa ganėtinai uždara. Pastebima praktika, kad ten, kur pabaigei studijas, ten ir pasilieki dirbti. Žmogui iš išorės, norinčiam prisijungti prie bendruomenės, yra ganėtinai sudėtinga. Kartais lengviau yra išvykti į kitą šalį, kur universitetai, atrodo, kur kas labiau suinteresuoti tave priimti – informacija apie karjeros galimybes svetur per įvairius kanalus tave pasiekia pati, daug vargti jos ieškant nereikia.

Šiuo metu pati dėstau Vilniaus universitete. Tačiau taip nutiko daugiausia dėl to, kad baigusi bakalaurą Lietuvoje turėjau ryšių, kuriuos visus tuos metus, kol buvau išvykusi, sąmoningai palaikiau. Kartu su savo baigiamojo bakalaurinio darbo vadovu tarėmės dėl tyrimų krypčių, keitėmės duomenimis, konsultavau jo studentus. Jei ne palaikyti ryšiai, nemanau, kad man būtų pavykę gauti informacijos apie karjeros galimybes mokslo ir studijų institucijose Lietuvoje.

Norėtųsi palinkėti, kad bendruomenė taptų atviresnė ir naują mokslininkų kartą pasitiktų išskėstomis rankomis – savo tinklalapiuose skelbiant darbo skelbimus anglų kalba bei pateikiant išsamią informaciją apie karjeros galimybes.

Straipsnis originaliai publikuotas įžvalgų platformoje „Agenda“.

Pašnekovą kalbino Rūta Jadzevičiūtė.

Sekite mūsų naujienas:

© 2019 Všį Vyriausybės strateginės analizės centras. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Juridinio asmens kodas: 300845435.

A. Goštauto g. 9, II a, LT-01108 Vilnius. Tel. 8 682 50 100, el. p. info@strata.gov.lt

 

Naudojant Vyriausybės strateginės analizės centro paskelbtą informaciją kituose leidiniuose, žiniasklaidos priemonėse, viešuose pristatymuose ir kitais būdais būtina nurodyti Vyriausybės strateginės analizės centrą kaip šaltinį.

Duomenų rinkimo ir tvarkymo tvarką reglamentuojanti privatumo politika.