Geresnis
valdymas
 
Mokslo,
technologijų ir
inovacijų politika
 
Švietimo
politika
 
Žmogiškojo
kapitalo politika

4banneris

agenda baneris

Spausdinti

Diskutuota apie mokslo patarėjų tinklo kūrimą

23

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ir Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA) organizavo diskusiją apie tarptautinę patirtį mokslo ir valdžios institucijų bendradarbiavimo srityje. Pagrindinis šios diskusijos objektas buvo mokslo patarėjų vaidmuo viešojo valdymo sistemoje. Mokslo patarėjų pareigybės, jų tinklai veikia daugelio šalių valdymo struktūrose, tarp jų ir Europos Komisijoje. Kokius uždavinius skirtingos šalys kelia savo mokslo patarėjų korpusui, ar toks tinklas reikalingas ir Lietuvai, kokios galėtų būti jo funkcijos - tai klausimai, tapę pagrindinėmis diskusijos ašimis.

„Neatsitiktinai apie mokslo ir viešojo valdymo  bendradarbiavimą kalbame šiandien, sveikatos krizės akivaizdoje. Covid-19 pandemija visame pasaulyje išryškino mokslininkų ir politikos formuotojų operatyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo svarbą ir spragas. Vienas iš diskusijos dalyvių vaizdžiai apibendrino, kad mokslo ir valdžios bendradarbiavimo istorijoje jau galima kalbėti apie du etapus – iki Covid-19  pandemijos ir po jos. Lietuvoje irgi pajutome, kaip globalaus iššūkio akivaizdoje vėluoja analitinė informacija, kaip trūksta greito mokslo išteklių mobilizavimo, siekiant surasti geriausius galimus sprendimus. Todėl turime atnaujinti mokslo ir valdžios institucijų bendradarbiavimo būdus ir sukurti kompetencijų pagrindą, pagrįstą tarptautiniais analogais, tokiam bendradarbiavimui organizuoti“, – sako STRATA direktorius Giedrius Viliūnas.

Lietuvos mokslo ir inovacijų patarėjų (pareigūnų) tinklo koncepciją pristatęs STRATA Inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas Ramojus Reimeris akcentavo, kad lietuviškas tinklo  modelis diskutuojamas kaip turintis kelis tikslus. Tokiu tinklu būtų siekiama pagerinti Lietuvos mokslinių pajėgumų įsitraukimą į Europos Sąjungos mokslinių tyrimų ir inovacijų programas, kuriomis sprendžiami visai Sąjungai ir pasauliui aktualios problemos ir kurios atveria galimybes Lietuvos mokslui pritraukti trūkstamą finansavimą, taip pat mūsų sustiprinti mūsų šalyje atliekamų mokslinių tyrimų saitus su Lietuvos nacionalinės politikos poreikiais, padidinti Lietuvos mokslininkų indėlį į inovacijas, kuriomis suinteresuotas tiek Lietuvos verslas, tiek  viešasis sektorius.  

Diskusijoje dalyvavę ekspertai iš EBPO, Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro, Airijos, Nyderlandų, Vokietijos ir Suomijos pabrėžė, kad laiku ir tinkamai pateikti moksliniai įrodymai padeda apčiuopiamai pagerinti viešosios politikos kokybę, tad tinkamai koordinuoti mokslinius šalies pajėgumus ir viešosios politikos procesą yra akivaizdus viešasis interesas. Būdų kaip tai padaryti, yra įvairių: vienos šalys stiprina vidinius viešojo valdymo institucijų analitinius pajėgumus, antros – steigia su ministerijomis, vyriausybe glaudžiai bendradarbiaujančius sektorinius arba „vieno langelio“ principu veikiančius nepriklausomus analitinius centrus, trečios – stipriau įtraukia universitetus, akademinius institutus. Būdinga, kad dauguma pirmaujančių šalių turi savotiškus „žinių brokerius“, arba tarpininkus, kurie specializuojasi viešajam valdymui aktualių žinių paieškoje ir padeda mokslininkams bei analitikams pasiekti politikos formuotojus. Kuriuo keliu eiti, kiekviena šalis, įsivertindama savitą kultūrinį kontekstą, būdingas charakteristikas, renkasi individualiai.

Pavyzdžiui, Airija nuosekliai panaudoja kitose šalyse atliktus mokslinius tyrimus ir juos pritaiko vietiniam kontekstui. Taip pasiekiama aukščiausios mokslinių įrodymų kokybės ir išvengiama nedidelės šalies mokslo potencialui būdingų apribojimų. Vokietijoje veikia pliuralistinė sistema – įrodymų kūrėjų funkcijos išskaidytos universitetams, analitiniams centrams, sektoriniams tyrimų centrams, kurie paprastai yra tiesiogiai susiję su ministerijomis, o jų veiklos yra orientuotos į konkretaus sektoriaus poreikius. Platus įrodymų teikėjų laukas būdingas ir Nyderlandams, Suomijai. Pastarojoje ypatingai akcentuojamas sisteminis vyriausybės požiūris (angl. whole of government approach), į bendradarbiavimo tinklą įtraukiant visų Vyriausybės padalinių potencialą, siekiant atspindėti visų jų vaidmenis ir matymo perspektyvas. Diskusijos dalyviai pastebėjo, kad platus įrodymų teikėjų ratas turi savo kainą: didelės apimties sistema eikvoja daug resursų, galima konkurencija tarp skirtingų mokslo organizacijų, politikos formuotojai gali pradėti rinktis įrodymus pagal savo išankstinius požiūrius, tokiai sistemai gali trūkti lankstumo.

Diskusijos dalyviai pažymėjo, kad mokslo ir inovacijų pareigūnų tinklo sėkmė didžia dalimi priklauso nuo koordinuojančios institucijos patikimumo ir reputacijos. Akcentuota, kad mokslo patarėjų modelis yra veiksmingas tik tada, jei mokslo patarėjai naudojasi sprendimų priėmėjų pasitikėjimu, šie pasirengę išklausyti mokslininkus ir analitikus; antra, jei patarėjai yra politiškai nepriklausomi, apsaugoti nuo valdžios institucijų spaudimo įrodymus pritaikyti prie iš anksto priimtų sprendimų.

Mokslo ir inovacijų pareigūnų tinklo koncepcija Lietuvoje galėtų būti pradėta realizuoti kitais metais, įvertinus mokslo ir inovacijų pareigūnų funkcijų poreikį, koncepcijos tinkamumą ir veiksmingumą. Testuoti tinklą siūloma pradėti 4–5 ministerijose. Suformavus mokslo ir inovacijų pareigūnų tinklą būtų stiprinamas moksliniais įrodymais grįstų politinių sprendimų priėmimo procesas, o viešasis sektorius taptų inovatyvesnis.