agenda baneris

Spausdinti

Dizainerė D. Gaižauskienė: dizaino viešajame sektoriuje gali ir turėtų būti daugiau  

agenda foto 0902Nacionaliniame dizaino konkurse „Geras dizainas 2021“ Paslaugų, socialinio dizaino ir edukacijos kategorijoje tarp trijų geriausių įvertintas Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) politikos laboratorijos „Policy Lab“ atliktas projektas „COVID-19 pamokos: atsparesnio viešojo sektoriaus link“. Kaip dizaino procesas taikytas viešajame sektoriuje, kalbamės su dizainere, STRATA politikos analitike, atsakinga už dizaino proceso diegimą įvairiose viešosios politikos srityse, Dovile Gaižauskiene.

– Gerbiama Dovile, kaip gimė šio tyrimo idėja? Papasakokite apie šį projektą plačiau.

– Per COVID-19 pandemiją Lietuvos kaip ir kitų šalių viešasis sektorius susidūrė su įvairiais iššūkiais ir turėjo operatyviai priimti sprendimus. Ypatingai greitai reaguoti teko institucijoms, dirbančioms užimtumo ir socialinės politikos srityse, kadangi dėl įvesto karantino, taikytų socialinės distancijos priemonių didėjo žmonių, patiriančių įvairius sunkumų, tokių kaip nedarbas, sumažėjusios pajamos, prastovos ir t. t. Per pandemiją sparčiai keitėsi ir privačių, ir viešų organizacijų darbo modeliai. Be to, dėl įvestų apribojimų keitėsi ir visuomenės elgsena – atsirado naujų paslaugų poreikis, išryškėjo kitos tikslinių vartotojų grupių charakteristikos. Šiame projekte, pasitelkdami dizaino procesą analizavome COVID-19 pandemijos sukeltus iššūkius bei įvykusius pokyčius institucijų darbo veiklose bei procesuose. Galiausiai pateikėme rekomendacijas institucijoms, žvelgiant iš jų, vartotojų ir ateities perspektyvų – į ką jos turėtų atkreipti dėmesį reaguojant į ateities iššūkius.   

– Įgyvendindami šį projektą bendradarbiavote ne tik su Užimtumo tarnyba, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (SODRA), Valstybine darbo inspekcija, bet ir su Vilniaus dizaino kolegijos studentais. Koks buvo studentų vaidmuo?

– Taip, į šį projektą įtraukėme ir Vilniaus dizaino kolegijos Grafinių komunikacijų dizaino programos studentus. Kartu su jais analizavome socialinius ir ekonominius gyvenimo aspektus, žmogaus – paslaugų vartotojo – kontekstą. Studentai dalyvavo ne tik kaip tikslinės grupės – jaunimo – atstovai, bet ir kaip bendrakūrėjai – kūrybinėse sesijose generavo vartotojų „personas“, analizavo didžiąsias tendencijas ir kūrė užimtumo ateities scenarijus. Projekto metu jie gilinosi į savo poreikius, su kokiais iššūkiais susidūrė žengdami į darbo rinką. Neapsieita ir be klausimo – kokią įtaką savo darbais mes darome aplinkai?

– Dizaino principų taikymas, tarkim, paslaugų srityje, ypač viešajame sektoriuje vis dar neįprastas dalykas. Ko reiktų, kad Lietuvoje jie būtų taikomi plačiau?

– Pirmiausia turėtų keistis požiūris į patį dizainą. Dizainas bent Lietuvoje daugiausia suprantamas kaip formos kūrimas, tačiau tai tik vienas iš dizaineriams rūpimų aspektų. Geras pavyzdys, kaip keitėsi požiūris į dizainą, mums galėtų būti Danija. Pasaulyje ši šalis jau garsėja kaip kokybiško, aukščiausio lygio produktų dizaino meka. Galiausiai danai suprato, kad netaiko taip plačiai kaip galėtų paties dizaino proceso, jo principų. Paradoksalu: tai yra dizaino valstybė, joje daug dizaino mokyklų ir įmonių, tačiau kažkodėl netaiko dizaino, tarkim, organizacijų valdymo ar paslaugų teikimo, kokybės gerinimo mechanizmuose.

– Ką reiktų daryti, kad viešojo sektoriaus požiūris į dizainą pasikeistų?

– Dirbti kartu, nebijoti eksperimentuoti. Tiek viešojo sektoriaus supratimas apie dizainą, tiek dizainerių supratimas apie viešąjį sektorių yra fragmentiškas, ir kad tai pasikeistų, turi vykti abipusiai mainai. Galvojant, kokio sudėtingumo yra viešojo sektoriaus sprendžiamos problemos, didelę svarbą teikčiau kolektyvinei vaizduotei. Svarbūs ne tik dizaino gebėjimai, bet ir kitų sričių kompetencijos. Dizainas viešajame sektoriuje tampa dar labiau tarpdisciplininis, jis neveikia izoliuotai. Dizaineriai turi pakankamai unikalų gebėjimą – darydami naujas, netikėtas jungtis, jie gali sintetinti ir apjungti iš pirmo žvilgsnio nesusijusius dalykus. Mūsų projekto patirtis įrodo, kad visų suinteresuotų pusių įtraukimas į dizaino procesą sukuria daugiau perspektyvų ir požiūrių, galime tiksliau identifikuoti problemą, kartu ieškoti tinkamo sprendimo. Dizainas viešajame sektoriuje – tai ne tik idėjų ir koncepcijų generavimas, bet ir partnerysčių, tinklų kūrimas, o kad idėjos būtų įgyvendintos, svarbu bendra kūryba ir atsakomybės pasidalijimas. Bendrumo poreikį –  valstybės institucijoms ir visuomenei veikti išvien – leido pajusti pandemija, todėl galima pasinaudoti šia patirtimi ir toliau skatinti bendradarbiavimą tarp sektorių, įvairių institucijų ir žinių laukų. 

– Kokie dizaino metodai galėtų būti taikomi viešajame sektoriuje? 

– Metodų yra pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, prototipavimas, kai kuriami greiti sprendimai. Veikdami komandoje dizaineriai gali palyginti greitai atnešti sprendimo pusfabrikačius, kitaip tariant, formas, prototipus. Populiariomis išlieka ir kūrybinės sesijos, kuriose pasitelkiamas įvairių metodų kompleksas. Įdomus ir personų metodas, kuris leidžia įsivertinti klientą, ištyrinėti skirtingus kliento profilius, juos apibendrinti, apjungti. Čia svarbu pabrėžti, kad tiriami ne tik tai, kokie tie klientai, bet ir kokiose situacijose jie yra. Iš socialinių mokslų dizainas pasiskolina etnografiją, stebėjimą, interviu metodus. Taip pat galimas metodas – patyriminės sesijos, kai pasitelkiamos įvairios instaliacijos. Dizainas perima ir performatyvių menų metodus, pavyzdžiui, scenarijaus, pasakojimo kūrimą, apsikeitimą vaidmenimis. Net ir žaidybinių situacijų kūrimas, nors gali atrodyti nerimta, bet gali būti apie labai rimtus dalykus. Apskritai, dizainas gerokai mažiau kreipia dėmesio į tai, ką žmonės sako. Visi šie metodai – tai nėra diskusijos ar pokalbiai, tai yra veikimas kartu ir tai yra apie tai, ką žmonės daro arba darys ateityje.

– Kaip manote, ar dizaino paslaugų praktikų poreikis viešajame sektoriuje didės? 

– Kad šis poreikis augtų sparčiau, turi būti formuojama ir nuosekli, kryptinga dizaino politika. Savaime dizaineriai, norintys ir gebantys dirbti šiame lauke, neatsiras. Vadinasi, reikalingos programos, paskatos, kurios augintų ir dizaino potencialą. Galime sutarti taikyti dizaino principus viešajame sektoriuje, bet kas tai darys? Manau, kad apskritai turi keistis mąstymas, kaip žiūrime į problemas. Turime pripažinti, kad ne viską išmanome ir pradėti telkti žmones aplink problemą, drauge kurti naujas galimybes ir įvairius ateities scenarijus. Čia dizainerio, kaip vizionieriaus, moderatoriaus ar mediumo, rolė labai reikšminga.