agenda baneris

Spausdinti

Metinėje ESPAS konferencijoje – globalios tendencijos ir strateginiai pasirinkimai formuojant Europos ateitį

image conference

2021 metų lapkričio 18–19 dienomis vyko nuotolinė metinė Europos strategijos ir politikos analizės sistemos (European Strategy and Policy Analysis System, ESPAS) konferencija „Shaping Europe‘s future: Global trends and strategic choices“ (Formuojant Europos ateitį: globalios tendencijos ir strateginiai pasirinkimai).

Šios konferencijos tikslas – skatinti viešosios politikos formuotojų, analitikų ir tyrėjų, ateities įžvalgų (angl. foresight) ekspertų, akademinės bendruomenės, kitų suinteresuotų šalių atstovų diskusijas apie naujausias ateities įžvalgų tendencijas, jų įtaką viešosios politikos formavimui ir įgyvendinimui.

Dvi dienas trukusioje konferencijoje pranešimus skaitė virš 40 pranešėjų iš viso pasaulio. Tarp pranešėjų – Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas Maroš Ševčovič, JT generalinio sekretoriaus pavaduotoja dr. Vera Songwe, JAV Nacionalinės žvalgybos tarybos (angl. National Intelligence Council) Strateginės ateities grupės direktorė Maria Langan-Riekhof. Konferencijos dalyvius įžanginiu pranešimu pasveikino Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė.

Pirmąją ESPAS konferencijos dieną vykusiose sesijose apie atsparumą, žaliąjį ir skaitmeninį perėjimus (dar įvardijamą kaip „dvigubas perėjimas“, angl. twin transition) buvo aptartos pandemijos pamokos, išryškinusios (eko)sisteminio bei integruoto požiūrio poreikį siekiant ekonominės ir socialinės transformacijos ir reikalaujančios visuomenės mąstysenos pokyčio. Diskutuota, kaip šis dvigubas perėjimas turėtų įvykti siekiant išvengti trinties visuomenėje ir išsaugant demokratines sistemas, akcentuota aktyvesnio piliečių įtraukimo į šiuos procesus svarba.

Pabrėžta, jog skaitmeninės technologijos turėtų sustiprinti demokratijos veikimą, o žmogus turėtų išlikti viešosios politikos ašimi (angl. human-centred public policies). Reikalinga keisti internetinės žiniasklaidos ir socialinės medijos architektūrą (spręsti socialinės medijos algoritmų klausimą, organizuotą klimato kaitos įrodymų neigimą (angl. infodemic), dezinformacijos problemą) atkuriant erdvę demokratiniam ir konstruktyviam viešajam diskursui internete. Buvo pasidalinta įdomia įžvalga, kad norint judėti į priekį siekiant mažinti žmonių priešiškumą ir baimes pokyčiams reikia naujai apibrėžti klimato kaitos sprendimus iš bendros naudos perspektyvos (angl. reframe solution to climate change in terms of co-benefits). Diskusijoje apie atsparumą buvo iškelta idėja suformuoti bendrą Europos naratyvą, kurio pamatas – ateities iššūkių įsivardijimas.

Siekiant įgyvendinti dvigubo perėjimo ambiciją taip pat aptarta būtinybė adaptuoti švietimo sistemas, ugdyti naujus, ateičiai reikalingus įgūdžius ir kompetencijas (pavyzdžiui, ne tik skaitmeninį raštingumą, bet ir energetinį ar klimato raštingumą), aktyviai kelti darbuotojų kvalifikaciją bei juos perkvalifikuoti bendradarbiaujant su visomis suinteresuotomis šalimis darbo rinkoje.

Taip pat akcentuotas poreikis transformuoti esamos finansinės sistemos architektūrą, nes ji nėra tinkama sisteminiam pokyčiui. Siekiant dekarbonizacijos tikslų, buvo pabrėžtas poreikis kurti, įvesti į rinką ir sukurti paklausą naujiems technologiniams sprendimams, kuriems reikalingos išankstinės investicijos, taip pat – sumažinti investavimo riziką į besivystančias technologijas, peržiūrėti ES prekybos politiką. Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, norint pasiekti daugiau kaip 50 % CO2 kiekio sumažinimą siekiant neutralumo klimatui iki 2050 metų, turėtų būti naudojamos dar į rinką neįvestos (angl. not yet commercialised) technologijos – tai reiškia, kad jos gali egzistuoti, tačiau yra per brangios, nėra naudojamos ar vis dar yra „rinkos paraštėse“. Buvo kalbama, kad nors technologijos yra tik dalis sprendimo, būtent jos yra ES lyginamasis pranašumas. Siekiant žaliosios transformacijos, tarp verslų turėtų būti skatinamas bendradarbiavimo, o ne konkurencijos požiūris. Galiausiai, aptartas viešojo sektoriaus skaitmenizavimas, sparčiai besivystanti „valdžios kaip paslaugos“ (angl. government as a service) tendencija.

Vienas iš instrumentų, sprendimų priėmėjams padedančių geriau pasirengti ateičiai, yra scenarijų planavimas, kaip neatsiejama ateities įžvalgų dalis. Diskusijose apie jų praktinį naudojimą ir vertę kalbėjo Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro, Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacijos (EBPO), Singapūro, Suomijos atstovai. Scenarijai nėra mėginimas tiksliai suprognozuoti būsimą ateitį, veikiau būdas praplėsti mąstymo apie galimas skirtingas ateitis lauką, geriau pasirengti tokiems įvykiams, kaip, pavyzdžiui, pasaulinė COVID-19 pandemija, kuri iš esmės paveikė ir tebeveikia daugelį gyvenimo sričių. Taipogi, dėl savo įtraukumo, jie gali būti naudingi tokiais atvejais, kaip perėjimas prie nulinės taršos, kur reikalingos sutelktos įvairių valstybių, privataus verslo ir pilietinės visuomenės pastangos. Jie yra naudingi galvojant apie šalių ir organizacijų ilgalaikes strategijas, kaip rodo EBPO (scenarijai apie pasaulį 2035) ar Suomijos, Singapūro atvejai, kur šie metodai yra gerai institucionalizuoti. Pagaliau, net ir kalbant apie naujų teisės aktų rengimą ar galiojančios politikos vertinimus, ateities įžvalgos ir scenarijų metodai leidžią įvertinti reguliacinės naštos mažinimo galimybes ar tam tikros politikos tinkamumą ateičiai. Dėl šios priežasties Europos Komisijos Geresnio reglamentavimo priemonių rinkinys (Better Regulation Toolbox) yra papildytas ateities įžvalgomis.

Diskutuojant apie Europos ir pasaulio ateitį 2040-aisiais, konferencijoje kelti klausimai, ar strateginė ES autonomija yra realistiška ir kaip ji galėtų būti pasiekta? Ar dėl Kinijos iškilimo, demografinių visuomenės senėjimo pokyčių Europoje ir globalaus geopolitinių galių persiskirstymo ES pavyks išlaikyti įtakingą poziciją globalioje sistemoje? Pabrėžta, kad, jei taip – tai tik su sąlyga, kad ES pavyks išlaikyti darną ir vienybę iš vidaus, pradedant nuo teisinės viršenybės bei demokratinių principų laikymosi tarp šalių narių. ES juntama demokratinių vertybių erozija, grėsmė teisės viršenybės išsaugojimui, auganti politinių jėgų fragmentacija, stiprėjančios radikalios dešiniųjų politinės jėgos. Socialinė-ekonominė nelygybė tarp valstybių narių šias įtampas tik dar labiau išryškina, tačiau sėkminga ES ekologinė ir skaitmeninė transformacija galėtų padėti tai bent iš dalies sušvelninti.

Diskutuojant apie transatlantinius santykius ir jų ateitį, išsakytas lūkestis, jog ES tikisi, kad JAV bus patikimas ir nuspėjamas partneris, svarstyta, jog ES galėtų užimti tarpininko vaidmenį tarp JAV ir Kinijos. Vis tik, kokia JAV yra dabar, lieka neaišku: diskusijos dalyvių nuomone, net Joe Bidenui tapus prezidentu, vis dar gyvename „posttrumpizmo“ amžiuje, o radikalėjant ir keičiantis JAV visuomenės tapatybei ir politikai, ES ir JAV bendradarbiavimas ilgalaikėje perspektyvoje gali sumenkti.

Antrąją ESPAS konferencijos dieną vykusioje dviejų dalių diskusijoje „Rytojaus pasaulis: rizikos, galimybės ir pasirinkimai Europai“ buvę ir esami ES institucijų pareigūnai bei tarptautinių santykių ekspertai diskutavo apie ES globalios politikos perspektyvas svarbiausių ateities tendencijų akivaizdoje. Šioms diskusijoms kontekstą suteikė ES Strateginių studijų instituto 2019 m. atlikto tyrimo apie Europai aktualias globalias tendencijas apžvalga, nagrinėjusi, kaip situacija pasikeitė per pastaruosius dvejus metus. Pranešime teigta, kad klimato kaita spartėja greičiau nei tikėtasi; dažnėjantys ekstremalūs gamtos reiškiniai kelia grėsmę atsinaujinančių energijos šaltinių veiklai; COVID-19 pandemija nesustabdė globalizacijos ir tarptautinės prekybos tendencijų; Kinijos populiacija traukiasi greičiau nei tikėtasi, o Afrikos – lėčiau nei tikėtasi; ir galiausiai – Joe Bideno pergalė JAV prezidento rinkimuose niekaip nesustabdė intensyvėjančios geopolitinės konkurencijos tarptautinėje erdvėje. Šiame spartėjančių pokyčių ir kompleksinių iššūkių kontekste dauguma diskusijos dalyvių pabrėžė aktyvesnio ES globalaus vaidmens poreikį, ypač mobilizuojant įvairius bendradarbiavimo formatus, paremtus ne ideologinėmis nuostatomis, o „principingu pragmatizmu“, skirtus spręsti konkrečius globalius iššūkius. Šiuo atžvilgiu, nepaisant kalbų apie greitai besikeičiančią ateitį, dalyvių diskusija nepasiūlė jokių reikšmingai skirtingų įžvalgų nei anksčiau: kalbėtojai atspindėjo ilgalaikę Briuselio laikyseną, jog ES tam tikrose srityse (pavyzdžiui, klimato kaita) privalo bendradarbiauti net ir su savo strateginiais varžovais, pavyzdžiui, Kinija. Kalbėtojai iš esmės sutiko, jog aktyvesnis ES globalus vaidmuo nėra institucinės ES sąrangos klausimas – dabartiniai Bendrijos mechanizmai ir instrumentai yra iš esmės pakankami; pagrindinė problema yra politinė valia, gebėjimas sutarti dėl tikslų, prioritetizuoti tam tikrus uždavinius ir mobilizuoti tam reikalingus resursus. Šiuo atžvilgiu diskusijos apie Europos ateitį vargiai skyrėsi nuo diskusijų apie ES politiką, kurias stebime jau kelis dešimtmečius.