STRATA politikos analitikas, taip pat RESC Kinijos tyrimų programos asocijuotasis ekspertas bei VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas Raigirdas Boruta apžvelgia Pietų Kinijos jūros geopolitinę dėlionę. Tekstas publikuotas Rytų Europos studijų centro interneto svetainėje.
Santrauka
Nesutarimų Pietų Kinijos jūroje[1] tema žiniasklaidoje aptarinėjama kaip niekad dažnai. Šio regiono problemiškumas nėra naujiena: dėl skirtingų šalių reiškiamų teritorinių pretenzijų jis dažnai atsiduria nesutarimų centre (pavyzdžiui, XX a. pirmoje pusėje Prancūzija buvo formaliai paskelbusi, kad Paraselio ir Spratlio salos priklauso Prancūzijos Sąjungai). Neskaitant didžiulių gamtinių ir žvejybinių išteklių, šis regionas taip pat turi itin didelę strateginę reikšmę. Vienas iš vadinamųjų kritinių taškų regione – Malakos sąsiauris. Šis didžiulės apkrovos sąsiauris itin svarbus pasaulinei laivybai – kasmet juo praplaukia apie 8000 laivų, kuriais transportuojama daugiau nei 4,8 trilijono dolerių vertės prekių. Nuogąstaujama, kad sąsiauris artėja prie savo maksimalios pralaidumo ribos. Geopolitinė įtampa per pastaruosius du dešimtmečius šiame regione reikšmingai išaugo, o didžiausias jos šaltinis – giliai įsišakniję teritoriniai nesutarimai, kurių epicentre – vis agresyvesnė Kinijos laikysena ir bekompromisis ginčytinų teritorijų savinimasis, nevengiant atviros konfrontacijos ir fizinių susidūrimų.
Teritorines pretenzijas Pietų Kinijos jūroje yra išreiškusios Kinija, Taivanas, Brunėjus, Malaizija, Filipinai, Vietnamas ir Indonezija. Didžiausias ambicijas rodo Kinija. Jos teritorines pretenzijas įkūnija „vienuolikos brūkšnių“ linija, atsiradusi XX amžiaus viduryje (vėliau, užmezgus draugiškus santykius su Šiaurės Vietnamu ir atsisakius pretenzijų Tonkino įlankoje, ji buvo pakeista į „devynių brūkšnių“ liniją[2]). Verta paminėti, kad Kinijos teritorinės pretenzijos nėra tiesiogiai sietinos su pačia Kinijos Liaudies Respublika – jos atsirado dar prieš valdžioje įsitvirtinant Kinijos komunistų partijai. Pekino aktyvėjimas pradėjo ryškėti nuo aštuntojo dešimtmečio, pretenzijoms ėmus palaipsniui augti. Kinijos teisės į didžiąją dalį regiono neretai grindžiamos istoriniais šaltiniais, žemėlapiais ir dokumentais, kurie, pasak Pekino, rodo šimtmečius apimančią Kinijos veiklą (žvejybą, tyrinėjimus ir laivininkystę). Visgi šie argumentai sunkiai įtikina, kitos šalys kategoriškai atmeta tokius istorinius aiškinimus: pavyzdžiui, Filipinų teisėjo Antonio Carpio paskelbtame tyrime buvo išnagrinėti iki 900 metų siekiantys Kinijos imperijos žemėlapiai, kuriuose šalies teritorija pietuose apsiriboja tik Hainano sala, esančia 23 km nuo žemyninės Kinijos.
Žvelgiant iš Kinijos perspektyvos, šiuo regionu driekiasi šalies ekonomikos ir energetinio saugumo gyvybinės arterijos. Be to, regionas (tiksliau, jo dominavimas) yra itin svarbus Kinijos saugumui ir galios projekcijai už „pirmosios salų grandinės“. Pekino paranoja dėl ekonominio pažeidžiamumo stumia jį ieškoti alternatyvų: viena iš jų – atsinaujinusios 400 metų senumo idėjos dėl Tailando Kra kanalo vystymo, kuris pareikalautų apie 30 mlrd. eurų investicijų. Šis 90 km ilgio žemyninis tiltas turėtų suteikti apčiuopiamos naudos Tailando ekonomikai, bet svarbiausia – būtų gyvybiškai svarbus Kinijai, ypač jei būtų blokuojami kinų prekybos srautai Malakos sąsiauryje. Šiame tekste apžvelgiami du svarbiausi atvejai, kaip į agresyvią Kinijos politiką reaguoja regiono valstybės: aprašomos Vietnamo ir Filipinų reakcijos į didėjančią įtampą Pietų Kinijos jūroje.
Filipinai. Ryžtinga laikysena ir posūkis link Vakarų
Pastaraisiais metais Filipinai tapo vienu atviriausių ir aktyviausių Kinijos veiksmų Pietų Kinijos jūroje kritikų. Tai sietina su reikšmingu užsienio politikos krypties, susijusios su Kinija, posūkiu. 2022 m. birželį prezidento pareigas pradėjusio eiti Ferdinando Marcoso jaunesniojo (Ferdinand Marcos Jr) inicijuota užsienio politikos strategija yra beveik priešinga jo pirmtako Rodrigo Dutertės (Rodrigo Duterte) strategijai. R. Dutertė prioritetu laikė santykius su Kinija, o F. Marcosas atgaivino ir sutvirtino ryšius su tradiciniais saugumo partneriais, kaip antai JAV ir Japonija, ir užmezgė glaudesnius ryšius su Vakarų šalimis, pvz., Švedija ir Prancūzija.
Be abejo, Kinijai šis posūkis yra nepriimtinas – nuo prezidento Marcoso atėjimo į valdžią 2022 m. konfrontacija tarp šalių išaugo tiek Antrojoje Tomo (Second Thomas Shoal), tiek Skarboro (Scarborough Shoal) seklumose. Pekinas įdėmiai stebi neigiama linkme judančius dvišalius santykius: 2023 m. gruodį Kinijos užsienio reikalų ministras Vang Y (Wang Yi) apkaltino Filipinus, kad jie „pakeitė savo politinę poziciją, nesilaiko įsipareigojimų ir toliau provokuoja bei kelia rūpesčius jūroje“. Vang Y taip pat perspėjo: „Jei Filipinai klaidingai įvertins situaciją, primygtinai ryšis eiti savo keliu ar net susidės su piktavališkomis išorinėmis jėgomis, kad toliau keltų rūpesčių ir chaosą, Kinija tikrai gins savo teises pagal įstatymus ir reaguos ryžtingai.“
Šįmet vykusiame forume „Shangri-La Dialogue“ Pietų Kinijos jūros konfliktas buvo viena ryškiausių temų. Filipinų prezidento kalba puikiai atspindėjo situacijos regione pavojingumą ir naujas Filipinų raudonąsias linijas: „Jei per incidentą žūtų Filipinų kareivis, nesvarbu, ar pakrančių apsaugos, ar jūrų laivyno, tai neabejotinai padidintų atsako lygį <…>. Sąmoningas Filipinų piliečio nužudymas, manau, būtų labai arti to, ką mes laikytume karo paskelbimu, taigi reaguotume atitinkamai.“ O Kinijos gynybos ministras Dong Dziunas (Dong Jun) patikino, kad „nepaisant ganėtinai ramios situacijos regione, viena šalis, padedama išorinių jėgų, tebelaužo dvišalius susitarimus ir pasižadėjimus“ ir kad ta šalis „iš anksto suplanavo provokacijas ir kūrė dirbtinius scenarijus norėdama suklaidinti visuomenę“. Reaguodamas į kritiką dėl agresyvių Kinijos veiksmų regione, gynybos ministras pažymėjo, kad jo šalis, „susidūrusi su tokiais dideliais pažeidimais ir provokacijomis, pademonstravo išties didžiulį susilaikymą“.
Nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. tarp Kinijos ir Filipinų įvyko dešimt akistatų. Visos jos susijusios su Antrosiose Tomo seklumose (Filipinams tai – Ajungino seklumos) 1999 m. tyčia įstrigusiu Siera Madrės karo laivu, kuris iki šiol yra Filipinų teritorinių pretenzijų gynybos forpostas su nuolat dislokuota įgula. Pasak įvairių skaičiavimų, šis relikvija tapęs laivas turėjo subyrėti jau 2015 metais. Vis dėlto dėl periodiškai vykstančių laivo remontui ir karių aprūpinimui gyvybiškai svarbių tiekimo misijų taip nenutiko – būtent per šias operacijas stojama į pavojingą akistatą su Kinija. Pekino ambicija neleisti išsaugoti šį Filipinų forpostą yra labai aiški: 2022 m. aprūpinamosiose misijose dalyvaudavo vidutiniškai 2,5 filipiniečių laivo, o Kinijos pusėje jas bandydavo sutrukdyti 4,4 laivo. 2023 m. Kinijos laivų skaičius išaugo iki vidutiniškai 13,9 laivo, o Filipinų laivų padaugėjo nežymiai – iki 3.
Viena naujausių ir pavojingiausių akistatų per aprūpinimo misiją įvyko birželio 17 d. Filipinų ginkluotųjų pajėgų pareiškime rašoma: „Prievartiniai, agresyvūs ir barbariški Kinijos pakrančių apsaugos tarnybos veiksmai per humanitarinę rotacijos ir atsargų papildymo misiją <…> padarė didelę žalą AFP laivams, įskaitant jų ryšių ir navigacijos įrangą. Kinijos pakrančių apsaugos personalas taip pat buvo užfiksuotas mojuojantis ašmeniniais ginklais ir grasinantis sužeisti AFP karius.“ Vėliau Filipinų generolas Romeo Bravneris (Romeo Brawner), asmeniškai komentuodamas situaciją, tvirtino, kad Kinijos pakrančių apsauga elgėsi kaip piratai: „Tik piratai įsilaipina, vagia ir naikina laivus, įrangą ir asmeninį turtą.“ Nors aukų pavyko išvengti, tačiau pranešama, kad vienas jūreivis buvo sunkiai sužeistas. Reaguodama Kinija apkaltino Filipinus – pareiškė, jog Manila „į neteisėtai užstrigdytą laivą gabena statybines medžiagas ir net ginklus su amunicija siekdama jį pataisyti ir sustiprinti tam, kad būtų galima visam laikui okupuoti [ginčytinas teritorijas]“.
Vietnamas. Už raudonosios brolybės fasado slypintys įtrūkimai
Vietnamo atvejis yra išties įdomus ir nepelnytai sulaukiantis mažai dėmesio. Politiniu lygmeniu vadinamoji Vietnamo „bambuko diplomatija“ balansuojant tarp Pekino ir Vašingtono (bei, iš dalies, Rusijos) yra įgyvendinama ypač nuosekliai, tačiau Hanojaus veiksmai Pietų Kinijos jūroje verti atskiro dėmesio, ypač – konfrontacijos ir varžytuvių su Kinija kontekste.
Pastarąjį dešimtmetį tarptautinėje žiniasklaidoje Kinijos ir Vietnamo „socialistinė“ draugystė atspindima labai pozityviai dėl dažnų lyderių vizitų, itin draugiškų pareiškimų ir didelio dėmesio dvišalių santykių plėtojimui įvairiose srityse. Išskirtinį santykių su Kinija prioritetizavimą kitų šalių kontekste galima įžvelgti įvertinus specifines Vietnamo politinės sistemos įmantrybes – pavyzdžiui, atkreipiant dėmesį į oficialius užsienio lyderių kvietėjus. Kovo pabaigoje vykęs Nyderlandų karaliaus ir karalienės vizitas buvo atsakas į Vietnamo prezidento (antras pagal svarbą žmogus šalyje) kvietimą. Pastarasis Rusijos prezidento V. Putino vizitas vyko Vietnamo komunistų partijos generalinio sekretoriaus kvietimu. O Kinijos prezidento Si Dzinpingo (Xi Jinping) vizitas 2023 m. gruodį įvyko ir Vietnamo prezidento, ir komunistų partijos generalinio sekretoriaus kvietimu. Visgi, norint visapusiškai įvertinti iš pirmo žvilgsnio itin tvirtą abiejų šalių bičiulystę, svarbu nepamiršti istorinio konteksto – 1979 m. tarp Kinijos ir Vietnamo buvo įsiplieskęs pasienio karas, kurio mastas reikšmingai neišsiplėtė, bet pavieniai kariuomenių susirėmimai tęsėsi net iki 1991 m., kol santykiai buvo normalizuoti. Šiuo laikotarpiu viena iš kruviniausių akistatų Pietų Kinijos jūroje įvyko 1988 metais, kai abi šalys susirėmė ginčytinose teritorijose Spratlio salyne – buvo paskandinti 3 Vietnamo laivai ir žuvo 72 vietnamiečiai.
Vietnamo politinių santykių su Kinija „iš išskaičiavimo“ įspūdį ir jų kompleksiškumą patvirtina situacija ginčytinose teritorijose. Priešingai nei Filipinai, Vietnamas dešimtmečius išlaikė ryžtingą ir griežtą laikyseną Rytų jūros atžvilgiu. Žvelgiant iš pastarųjų dešimtmečių patirties, tokia pozicija Vietnamui atsipirkdavo. 2014 m. kilusi naftos platformos krizė Tonkino įlankoje laikytina viena rimčiausių po 1988 m. vykusio kruvino susirėmimo, visgi akistatą sąlyginai laimėjo tvirtą poziciją išlaikęs Hanojus: Kinijos planuotas naftos platformos perdislokavimas buvo visiškai nutrauktas anksčiau laiko. Šis įvykis sukėlė atgarsių ir pačiame Vietname: visuomenėje kilę antikiniški protestai eskalavosi iki riaušių prieš Kinijos verslus ir piliečius šalyje. Patį faktą, kad reikšmingai suvaržytoje šalyje protestai nebuvo numalšinti prieš jiems įsisiūbuojant, galima interpretuoti kaip sąmoningą Vietnamo valdžios signalą Pekinui.
Vietnamo veiksmai ginčytinose teritorijose, dažnai grindžiami taisykle „dantis už dantį“, yra sistemingi ir gerai apskaičiuoti, ypač turint omenyje sausumos atkūrimo darbus, kurių metu sekliose jūros vietose dirbtinai kuriami žemės masyvai. Kaip nurodoma Strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS) ataskaitoje, nuo 2023 m. lapkričio iki šių metų birželio mėn. Vietnamas dešimtyje vietovių atkūrė daugiau nei 280 hektarų žemės. Lyginant su 2022 m. ir 2023 m. statistika (atitinkamai 138 ir 164 ha), dabartinė situacija rodo ryškų Vietnamo veiksmų suaktyvėjimą ir pastangas kuo geriau įsitvirtinti teritorijose, esančiose Kinijos ir Vietnamo teritorinių nesutarimų epicentre. Neskaitant Kinijos, Vietnamas yra neabejotinas žemių atkūrimo regione lyderis[3]: iki šiol atkurta maždaug 971 ha teritorija (perpus mažiau nei Kinija su 1861 ha atkurtos žemės). Šias tendencijas Pekinas neabejotinai pastebėjo. Kinijos „Grandview“ tyrimų centro 2024 m. išleistoje publikacijoje apžvelgiama Vietnamo, Filipinų ir Malaizijos statybinė veikla Spratlio salyne. Vietnamo analizei tenka daugiau nei pusė viso tyrimo – „Grandview“ išanalizavo net 29 „Vietnamo okupuotų rifų ir salų“ atvejus. Kaip teigiama apžvalgoje, „2019 metais Vietnamo statybų darbai salose buvo minimalūs, žemės plotas padidėjo tik apie 0,5 km2. Tačiau 2022 metais Vietnamas inicijavo plataus masto statybų projektas salose ir rifuose. [Tais metais] per Vietnamo žemės ekspansijos projektus įsisavinta apie 1,7 km2 naujos žemės.“
Pastaruoju metu daugėja nerimo signalų, rodančių, kad Kinijos ir Vietnamo teritorinis konfliktas gali gilėti. Vienas iš įrodymų yra pamažu atsinaujinantis kitas istorinis karštasis taškas – Tonkino įlanka. 2024 m. pradžioje Kinija paskelbė bazinių linijų perbraižymą, kurio paskirtis – iš naujo nustatyti teritorinių vandenų ir išskirtinės ekonominės zonos dydį Tonkino įlankoje. Po 2000 m. dvišalio susitarimo dėl teritorinių ribų iki šiol nesutarimai dėl šios įlankos buvo laikomi galutinai išspręstais ir užgesintais. Vis dėlto atrodo, kad situacija keičiasi – Pekino perbraižymai nemažą dalį vietovės paverčia Kinijos vidaus vandenimis, o tai gali reikšmingai paveikti ne tik Vietnamo, bet ir užsienio laivų judėjimo laisvę. Reaguodama Vietnamo užsienio reikalų ministerija paragino Pekiną laikytis anksčiau sutarto dvišalio susitarimo dėl demarkacinių linijų įlankoje akcentuodama, kad „jūrinės šalys, nustatydamos savo teritorinių vandenų matavimo bazinę liniją, turi laikytis 1982 m. UNCLOS konvencijos“. Tokie švelnūs, apskaičiuota kritika pasižymintys Vietnamo oficialūs pareiškimai Kinijos atžvilgiu yra įprasta praktika, tačiau realybėje tai, tikėtina, lems didesnį Vietnamo, įskaitant jūrų laivyną, aktyvumą. Hočimino teisės universiteto dėstytojo Hoang Vieto teigimu, įlankos demarkacija jau buvo atlikta ir abiejų šalių patvirtinta, tad Kinija negali reikalauti daugiau, nei buvo sutarta. Hoang pabrėžė, kad Pekinui „beveik neįmanoma“ pakoreguoti susitarimo, kuris abiejų šalių buvo ratifikuotas.
Artinasi audringi vandenys: Kinijos siekis viešpatauti jūroje atsigręžia prieš ją pačią?”
Prie valdžios vairo stojus Si Dzinpingui Kinijos elgesys Pietų Kinijos jūroje iš esmės pasikeitė. Anksčiau vyravęs Pekino noras pademonstruoti augančius raumenis pamažu perauga į kinetinius susidūrimus, per kuriuos kyla labai reali žaibiškos konflikto eskalacijos grėsmė. Vis dėlto neproporcingas Kinijos ir kitų nesutariančių šalių galios santykis bei Pekino agresyvumas grįžta bumerangu – regiono šalys pradeda permąstyti ilgus metus išlaikytas balansavimu ir neretai pernelyg dideliu nuolankumu grįstas pozicijas Kinijos atžvilgiu, ypač Pietų Kinijos jūros kontekste. Didėjantis nesaugumo ir iš Kinijos sklindančios grėsmės jausmas skatina šalių norą aktyviai megzti glaudesnius santykius su Vakarais. Be to, Pekino veiksmai lėmė kitų šalių siekį pradėti spręsti tarpusavio istorinius ir teritorinius nesutarimus, stabdančius dvišalių santykių progresą ir bendros pozicijos dėl Kinijos formavimą.
Bene rimčiausias neigiamas signalas Pekinui yra pastaruoju metu juntama regiono šalių santykių su Vakarais stiprėjimo dinamika. Nors svarbus šio pokyčio katalizatorius yra Rusijos invazija Ukrainoje, tiesioginė rizika šalims kyla būtent iš nuosekliai didėjančio Pekino agresyvumo Pietų Kinijos jūroje. Glaudesnis bendradarbiavimas, naujų ir senų susitarimų atnaujinimas, dažnėjančios bendros karinės pratybos ir dvišalių santykių stiprinimas įvairiose srityse yra apraiškos, tiesiogiai nulemtos grėsmingos Pekino laikysenos. Filipinų ir JAV bendradarbiavimas yra puikus to pavyzdys: nepaisant 2014 m. gynybos bendradarbiavimo sutarties, kuri JAV suteikė prieigą prie penkių karinių bazių Filipinuose, 2023 m. abi šalys papildomai sutarė dėl glaudesnio bendradarbiavimo ir dar keturių bazių prieigos. Be to, 2023 m. pradžioje Filipinų valdžia pareiškė peržiūrinti pasiūlymą dėl trišalės gynybos ir saugumo sutarties su JAV ir Japonija. Kinijos itin neigiamai vertinamos koalicijos stiprinimo dinamika pasitvirtino: 2024 m. balandį per visų trijų valstybių vadovų susitikimą Vašingtone buvo aiškiai išplėstos bendradarbiavimo įvairiose srityse ribos. Kaip skelbiama Baltųjų rūmų pareiškime, „<…> prasideda naujas trišalis etapas“. JAV sąjungininkų santykių stiprinimą, kurio vienijantis veiksnys yra Kinijos teritorinės pretenzijos, puikiai atsispindi 2024 m. balandžio 12 d. surengtos dviejų dienų trukmės jungtinės JAV, Filipinų ir Pietų Korėjos pratybos Rytų Kinijos jūroje. „Kinija iš esmės stumia mus link JAV ir kitų šalių, kurios jau išreiškė savo paramą, kaip Vokietija ir Čekija“, – teigia Filipinų De La Salle universiteto tarptautinių studijų profesorius Renato Cruz De Castro.
Kinijos agresija skatina kitų šalių norą pradėti spręsti tarpusavio teritorinius ir kitus istorinius ginčus. Šis Pekinui itin neparankus virsmas jau rodo ryškius rezultatus Rytų Kinijos jūroje: nepaisant išties giliai įsišaknijusių istorinių nesutarimų, vis glaudesnį bendradarbiavimą įvairiose srityse demonstruoja Japonija ir Pietų Korėja. Panašia linkme situacija pradeda krypti ir Pietų Kinijos jūros regione – puikus to pavyzdys yra Vietnamo ir Filipinų suartėjimas. Šių metų sausį Filipinų ir Vietnamo vadovai sutarė dėl glaudaus savo pakrančių apsaugos pajėgų bendradarbiavimo. O birželį Vietnamas atvirai išreiškė norą pradėti dialogą ir veiksmų koordinavimą su Filipinais Pietų Kinijos jūroje. Reaguodami Filipinai paskelbė, kad Manila taip pat yra pasiruošusi ieškoti abiem pusėms priimtinų sprendimų dėl nesutarimų su Hanojumi Pietų Kinijos jūroje. Nors situacija tarp regiono šalių išlieka gana įtempta, viliamasi, kad šis Vietnamo ir Filipinų precedentas gali tapti kitų šalių bendradarbiavimo Pietų Kinijos jūroje modeliu.
Kinijos ir Filipinų teritorinis konfliktas – vienas pavojingiausių karštųjų taškų regione – pasiekė naujas aukštumas, o ryškesnių bandymų deeskaluoti situaciją kol kas nėra. Visgi nereikia pamiršti teritorinių nesutarimų Pietų Kinijos jūroje kompleksiškumo ir kitų dalyvių veiklos ginant savo interesus. Mano nuomone, reikia pradėti daug rimčiau vertinti kitą, vis dar mažai aptarinėjamą karštąjį tašką – Kinijos ir Vietnamo teritorinį konfliktą. Už ideologinės dūmų uždangos slypi vis didesnį pagreitį įgaunančios dvišalės varžybos dėl teritorijų įsisavinimo, jų fortifikacijos ir militarizavimo. Priešingai nei Filipinai, kurie realiu laiku formuoja savo laikyseną Kinijos atžvilgiu, Vietnamas dešimtmečius kryptingai strategavo savo veiksmus Pietų Kinijos jūroje. Hanojus pasižymi gana tvirta laikysena ir nebijojimu stoti į akistatą su Kinija, nors oficialiu lygmeniu rodo didelį atsargumą ir savotišką nuolankumą. Artimuoju laikotarpiu situacija turi potencialo peraugti į daug pavojingesnę akistatą ir dėl chaoso Vietnamo vidaus politikoje. Šiuo metu Vietnamas išgyvena politinio nestabilumo etapą – neįprastą reiškinį šalies politiniame gyvenime. Įsismarkaujančioje antikorupcijos ir oponentų šalinimo kampanijoje, neskaitant daugybės atleidimų iš įvairių politinių postų, per paskutinius 15 mėnesių šalyje iš posto spėjo pasitraukti net du prezidentai ir parlamento vadovas. Visuomenę įaudrinę milžiniško masto korupcijos skandalai ir galios žaidynės[4] vyksta prieš šaliai itin reikšmingą 2026 m. Vietnamo komunistų partijos nacionalinį kongresą, kuriame bus išrinktas naujasis partijos generalinis sekretorius, pakeisiantis jau trečią kadenciją pareigas einantį Ngujeną Fū Trongą (Nguyen Phu Trong). Kodėl tai gali lemti situacijos pablogėjimą Pietų Kinijos jūroje? Skirtingų frakcijų kova dėl valdžios gali paskatinti agresyvesnius Vietnamo veiksmus ginčytinose teritorijose siekiant atitraukti visuomenės dėmesį nuo vidaus problemų[5] ir sukelti nacionalistines nuotaikas, susijusias su šalies suvereniteto Pietų Kinijos jūroje gynimu. O poreikis suburti visuomenę „aplink vėliavą“ yra kaip niekad didelis – Vietnamo ekonominės problemos, tarp kurių – naujas aukštumas pasiekęs nedarbo lygis, nestabilus investicinis klimatas, didžiulis skurdas, korupcija[6] ir milžiniška socialinė atskirtis, yra didžiuliai iššūkiai, tačiau Vietnamo komunistų partija kol kas yra užsiėmusi kitais reikalais.
Išnašos
[1] Vietname šis regionas vadinamas Rytų jūra, o Filipinuose – Vakarų Filipinų jūra.
[2] Pastebėtina, kad 2023 m. jis vėl buvo pakeistas ir tapo „dešimties brūkšnių linija“. Naujai pridėta brūkšnys reikšmingai išplečia pretenzijas už šalies išskirtinės ekonominės zonos ribų.”
[3] Plataus masto žemių įsisavinimo projektus Pietų Kinijos jūroje įgyvendina tik Kinija ir Vietnamas. Filipinų ir Malaizijos įdirbis šioje srityje kol kas labai menkas.
[4] Kova dėl įtakos – akivaizdi. Iš 2022 m. išrinktojo 13-ojo politinio biuro originalios sudėties, kurią sudaro aštuoniolika asmenų, iki šių metų gegužės jau buvo pašalinti šeši nariai.
[5] Pastaruoju metu vidaus politikos tendencijos šalyje signalizuoja, kad Vietnamas, ko gero, pradeda sekti Kinijos pavyzdžiu: didžiausiu prioritetu tampa režimo išlikimas, kurio siekiama didėjančiais politiniais suvaržymais ir kontrole. Visa tai vykdoma ekonominio augimo sąskaita.
[6] Aukščiausios prabos korupcijos simboliu tapo Ponios Lan skandalas, dar ilgai darysiantis neigiamą įtaką vietnamiečių požiūriui į bankų sektorių ir bendrą politinę situaciją šalyje. Milijardierė verslininkė buvo nuteista mirties bausme už tai, kad pasisavino net 11,7 mlrd. eurų – apie 3 % viso šalies BVP. Bendri SCB banko nuostoliai, susiję su jos naudota finansine schema, viršija 40 mlrd. eurų.