Justinas Mickus
Dvidešimt Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metų buvo transformatyvūs tiek mūsų valstybei, tiek Europos Bendrijai. Vienas iš įdomiausių pokyčio pavyzdžių – kintantis požiūris į ateitį ir mąstymo apie ateitį pobūdis. Skirtingai nei tūkstantmečio pradžioje, šiandien Europoje dominuoja jausmas, kad ES gyvena istorinių virsmų, o ne istorijos pabaigos epochoje. Atitinkamai, apie ES ateitį šiandien mąstoma ne kaip apie praeities pasiekimų įtvirtinimą ir tąsą, o kaip apie kritinių pasirinkimų ir naujų idėjų reikalaujantį iššūkį.
Augant susirūpinimui dėl Europos ateities, ES institucijos ir valstybės pradėjo stiprinti novatoriškus ilgalaikių tendencijų analizės, alternatyvių ateities scenarijų tyrimų ir strateginių įžvalgų pajėgumus. Nors ES vykdomi ateities tyrimai pasižymi metodologine įvairove, dauguma jų atsispiria nuo tų pačių keturių „didžiųjų tendencijų“ – klimato kaitos, technologinės transformacijos, augančio demografinio disbalanso ir globalių galios poslinkių – analizės.
Didžiųjų tendencijų analizė
Bendrai, didžiųjų tendencijų analizė įvardija tris ryškias pasekmes tarptautinės sistemos raidai. Pirma, tarptautiniai santykiai ateityje pasižymės vis aštresne tarpvalstybine konkurencija dėl įtakos, žaliavų ir technologijų naujame galios ir grėsmių kontekste. Antra, pasaulio valstybės ir toliau liks tampriai susijusios, tačiau globalios nelygybės bus vis ryškesnės ir darys egzistuojančias tarpusavio priklausomybes vis jautresnes. Galiausiai, ateities iššūkiai reikš vis didesnę valstybės apkrovą tuo pačiu metu kai dėl demografinių ir technologinių pokyčių visuomenės taps vis mažiau stabilios.
Trumpai tariant, didžiosios ateities tendencijos brėžia gana niūrią tarptautinės sistemos raidos perspektyvą: bendri iššūkiai žmonijai taps vis aštresni, tačiau valstybės gali būti silpnesnės, bendradarbiavimas vis sudėtingesnis, o konkurencija vis pavojingesnė. Tačiau tendencijos savaime nekuria ateities – ją kuria konkretūs politiniai subjektai, disponuodami turimais galios resursais ir besivadovaujantys tam tikromis idėjomis.
Konkrečiau, dauguma ateities analizės studijų itin didelę reikšmę teikia dviem klausimams: kokia bus santykinė JAV ir Kinijos galia bei kokia bus santykinė ekonominės plėtros ir ekologinės atsakomybės idėjų svarba. Atsižvelgiant į šiuos klausimus, galima išskirti keletągalimų ateities pokyčių scenarijų.
JAV ir Kinijos galia
Nors globalus Kinijos dominavimas yra mažai tikėtinas, tolesnė tarptautinės sistemos raida gali būti artimesnė Pekino nei Vakarų ir jų sąjungininkų interesams. Auganti ekonomika, dominavimas žaliųjų technologijų vertės grandinėse, masyvios investicijos į dirbtinį intelektą ir pragmatiškas ekspansionizmas įtvirtina Kinijos kaip sisteminės galios ir regioninio hegemono statusą. Tačiau artėjantis demografinis nuosmukis ir struktūrinės įtampos šalies ekonomikoje riboja tikimybę, kad Kinija pakeis JAV kaip vienpolę galią – Kinijos stiprėjimas veikiau reiškia fragmentuotą arba dvipolį pasaulį, o ne Pekino hegemoniją. Tačiau ir tokie pokyčiai reikštų, kad bendromis vertybėmis ir taisyklėmis grįsta daugiašalė tvarka taptų sunkiai įmanoma Kinijai pagal savo įtaką propaguojant hierarchinius, nevaržomo suverenumo norma grįstus santykius. Kadangi atvira ekonomika, tarptautinės organizacijos ir teisės viršenybė šiandien laikomi globalios Vakarų galios ramsčiais, toks pokytis apribotų Vakarų įtaką ir priverstų ieškoti naujų tarptautinio veikimo strategijų. Tai nereiškia, kad Vakarai būtų neišvengiamai silpnesni pasauliui perėjus į daugiapolę ar dvipolę sistemą, tačiau Vakarai turėtų mokėti didesnius prisitaikymo kaštus.
Nors tikėtina, kad JAV ir toliau išliks globaliai dominuojančia valstybe, Vašingtono dominavimo pobūdis ir poveikis keisis. Nepaisant įvairių vidaus įtampų, nepranokstama karinė galybė, stipri ir dinamiška ekonomika bei pozityvi demografinė perspektyva didina tikimybę, kad JAV gali apginti ir atnaujinti savo kaip dominuojančios pasaulio supergalios statusą. Tačiau skirtingai nei per pastaruosius 80 metų, šiandien itin sunku pasakyti, kokį pasaulį ir vardan kokių tikslų ateityje siektų kurti JAV. Priklausomai nuo vidaus politikos ir visuomenės tendencijų, tolesnė JAV lyderystė gali reikšti ir atnaujintą demokratinių vertybių, ir neliberalios demokratijos sklaidą; ir globalaus žaliojo perėjimo darbotvarkės įtvirtinimą, ir agresyvią techno-kapitalistinę ekonominę plėtrą.
Žalioji politika
Galiausiai, tikėtina tarptautinės sistemos raida yra iš esmės nepalanki klimato kaitos ir ekosistemų degradacijos pasekmių valdymui. Tinkamas klimato kaitos ir žaliojo perėjimo politikos įtvirtinimas reikalauja nuoseklaus ir įtraukaus daugiašalio bendradarbiavimo. Tam, savo ruožtu, reikalinga arba aktyviai žaliąją politiką propaguojanti JAV globali lyderystė, arba plati vertybinė kaita – potencialiai įmanoma tik po katastrofinio sukrėtimo. Kitu atveju – net jei dalis pasaulio bendruomenės ar vienas tarptautinės sistemos polius taptų „žalias“ ir aktyviai tą gintų – likusios pasaulio dalies interesai prioritetą teikti ekonominei plėtrai ar pelnui reikš, kad globalūs klimato tikslai nebus pasiekti. Tiesa, net jei didžiosios galios susitartų dėl tarpusavio bendradarbiavimo siekiant išvengti blogiausių klimato kaitos pasekmių, tai negarantuotų analogiško sutarimo dėl planetos ekosistemų apsaugos.
ES ateities perspektyvos
Tokia tikėtinų ateities scenarijų analizė leidžia įvardyti ir kelias ES ateities perspektyvas. Akivaizdu, kad ES turi mažai galimybių sugrįžti į sau pažįstamą modus operandi, t. y.prioritetą skirti ekonominės, minkštosios, reguliacinės ir diplomatinės galios resursams, plėtoti atvirą daugiašalį bendradarbiavimą ir stiprinti tarptautines organizacijas. Toks ES globalus vaidmuo įmanomas tik demokratijų renesanso su JAV priešakyje atveju, tačiau net ir tai reikalauja atlaikyti ilgalaikę geopolitinę konkurenciją su Kinija ir kitomis autoritarinėmis jėgomis. Pasaulio fragmentacija į kelis geopolitinius blokus, tuo tarpu, ES yra itin grėsminga: atvira ES ekonomika gali būti pakirsta tarptautinių vertės grandinių eižėjimo, skirtingi saugumo prioritetai gali pagilinti įtampas tarp valstybių narių, o mažėjanti ekonominė galia riboti ES kaip partnerės statusą Globaliuose Pietuose. Visgi, net ir išlaikius santykinai tvarų daugiašalio bendradarbiavimo lygį, vidinės problemos – žemas konkurencingumas, sudėtinga valdysena, senstanti visuomenė – gali nulemti ES atsilikimą nuo didžiųjų ir augančių pasaulio galių.
Kita vertus, neatmestina, kad ES gali likti įtakinga ir stipri net ir tarptautinės sistemos fragmentacijos atveju, tačiau ES politikos turinys, integracijos pobūdis ir vertybinė orientacija tokiu atveju reikšmingai keistųsi. Išorinės grėsmės, įtrauki valdysena ir bendrosios rinkos stiprinimas galėtų padėti ir toliau išlaikyti ES vienybę, tačiau geopolitinių blokų pasaulyje pagrindiniai ES galios ramsčiai būtų ne diplomatija, atvirumas ir socialinė sanglauda, o kariniai pajėgumai ir ambicinga pramonės ir konkurencingumo politika. Itin svarbus ES ateičiai bus plėtros ir kaimynystės politikos klausimas, tačiau šių procesų pobūdis gali būti visai kitoks nei iki šiol, prioritetą teikiant geopolitiniams ar geoekonominiams interesams ir plėtojant lankstesnius, kelių greičių integracijos modelius.
Tai, kiek ES vidaus ir išorės politika ateityje bus paremta demokratinėmis ir žaliosiomis vertybėmis, reikšmingai priklausytų nuo jos sąjungininkų, visų pirma JAV, šiems klausimams teikiamos svarbos. Visgi, tarptautinės sistemos nesaugumas nebus palankus atvirų visuomenių plėtrai, o poreikis investuoti į gynybos ir pramonės pajėgumus kurs įtampų su sanglaudos politikos tikslais. Riboti ištekliai ir aukšta skola neišvengiamai reikš sudėtingus ir dažnai skausmingus pasirinkimus.
ES ir Lietuva
ES laukiantys pasirinkimai bus kritiškai svarbūs ir Lietuvos ateičiai Europoje ir pasaulyje. Lietuvos juntama egzistencinė Rusijos grėsmė ir kartu santykinai žemas pažeidžiamumas klimato kaitos atžvilgiu neišvengiamai struktūruos Vilniaus prioritetus: ES gynybos pajėgumų ir visapusio atsparumo stiprinimas, plėtra į Rytų kaimynystę, ekonominės bazės vystymas greičiausiai bus svarbesni nei ambicinga ES lyderystė klimato kaitos klausimais. Tačiau kitos dilemos gali būti sudėtingesnės, pvz., jei gynybos, plėtros ar konkurencingumo stiprinimo prioritetai ims kirstis su fiskalinės atsakomybės nuostatomis ar sanglaudos politikos tikslais arba skatinti kalbas apie kelių greičių Europą. Suvokdama ateityje jos laukiančius pasirinkimus, Lietuva jau šiandien turi formuoti ES darbotvarkę taip, kad jie būtų kuo mažiau skausmingi – suprantant, kad nesirinkti nepavyks.
Šis tekstas yra STRATA vyr. politikos analitiko Justino Mickaus aprengto straipsnio leidiniui „Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dvidešimtmetis. Pokyčiai ir perspektyvos“ santrauka. Visą VU leidyklos parengtą leidinį galima atsisiųsti nemokamai čia.